Prodą kuruoja „The Many Headed Hydra“ (Daugiagalvės hidros) kolektyvas. Žvelgdama į jūrą kaip į veidrodį, o į žaltį kaip į apgaviką, daugiagalvė hidra išnyra Nidos meno kolonijoje, kad iš kraštovaizdžio, kūno ir galios susikirtimų supintų naują pasaką.
„The Many Headed Hydra“ yra pavidalus keičiantis kolektyvas, besidomintis iš vandenų kylančiais mitais ir reiškiniais. 2016 metais meno erdvėje „District Berlin“ Emmos Haugh ir Suzos Husse įkurtas kolektyvas jungia žmones iš įvairių salų, žemynų ir pusiasalių. Bendradarbiaudamas ir rinkdamas pasakojimus (storytelling) kolektyvas užsiima tyrimais, menine kūryba ir leidyba.
„Jūros veidrodis“ meta iššūkį įsitikinimui, kad jūra yra tik paviršius, kuriuo žvilgsnis pasiekia horizontą. Atsigręžti į jūros veidrodį reiškia judėti gilyn ir pripažinti, kad egzistuoja skirtingi laiko ir erdvės matavimai.
Pietų ir Šiaurės dykumų peizažus – džiūstančią Aralo jūrą ir Kuršių nerijos Mirusias kopas – sieja anaiptol ne vien kolonijinio žemės naudojimo sukelti ekologiniai modernybės sukrėtimai. Pasakojama apie žvejus iš Kazachstano ir kitų Sovietų Sąjungos vietų, po Antrojo pasaulinio karo perkeltus į Kuršių Neriją tam, kad atkurtų žvejybos pramonę ir atliktų karo tarnybą.
[[ge:lrytas:lrytas:1938422]]
Pasitelkdami žinomą lietuvių liaudies pasaką apie Eglę žalčių karalienę – istoriją, kuri amžiams bėgant migravo iš Indijos per Kazachstaną į Lietuvą, Turkiją ir Vokietiją – jie pasakoja apie kūno transformacijas, apie diasporas, paribių kultūras ir apie (post)militaristinį vyriškumą.
„Grąžinkite man jūrą“, – šaukia kupranugaris Almagul Menlibayevos videofilme „Transoksianos sapnai“. Kupranugaris gyvena žvejų kaimelyje, kuris buvo ant Aralo jūros kranto tuomet, kai dar nebuvo tapusi dykuma dėl sovietų vykdyto agrarinio projekto.
Savo sapnuose jis regi, kaip tolimų Aralo vandenų link paskui savo tėvą į ilgą kelionę leidžiasi žvejo duktė. Ji mato lapėmis virstančias keturkojes moteris, kurios ryja surūdijusias žvejybos laivų nuolaužas, tįsančias dykumoje, kuri kadaise buvo jūros dugnas.
Pažvelgti į jūros veidrodį nuo Kuršių Nerijos, reiškia regėti kaip miškas tampa smėlio kopa ir kaip mediniai burlaiviai su imperijos vėliava leidžiasi į kelionę per Atlantą. Besitęsiančios rungtynės tarp smėlio kopų dykumos ir miško liudija susipynusias istorijas apie Prūsijos kolonijinės laivybos ir prekybos ekspansiją, egzotizuojamų „mirusių“ kopų ir žvejų kaimelių turizmo bei meno ekonomiką, ir kelių moterų kartų atliktą miškų atsodinimo darbą.
Tuo tarpu jūra ir nerija kaip buvo taip ir liko paribio zona, į kurią du šimtmečius pretenzijas reiškė net keturios skirtingos valstybės.
Vietinių, atvykusių ir čia įsivietinusių dalyvių kūriniai parodoje įgarsina užgniaužtus poimperinių ekologijų paliestų veikėjų balsus. „Žalčio pasaka“ yra nuoroda į geriausiai žinomą Eglės žalčių karalienės legendos versiją – 1940 metais poetės Salomėjos Nėries parašytą poemą apie namų praradimą, susidūrimą su nepažįstamaisiais, meilę, išdavystę ir mirtį.
[[ge:lrytas:lrytas:1938423]]
Reaguodamos į poemoje aprašytą žmogaus-roplio ir žmogaus-medžio pavidalų kismą bei istorinį kūrinio ryšį su nacionaline kultūra ir migracija, Vilniuje kurianti menininkių grupė „Cooltūristės“ ir performansą atliksianti islandų menininkė Bryndis Björnsdottír siūlo įvairias mito perskaitymo versijas.
Kartu su Sondros Perry vaizdo projekcija „Juoda mergina kaip kraštovaizdis“ jos kelia klausimus ir griauna patriarchalinį kraštovaizdžio kaip eksploatuojamo ir apžiūrinėjamo, įvertinamo ir nacionalizuojamo kūno reprezentacijos modelį.
Virgilijaus Šontos Kuršių Nerijoje aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje darytose fotografijose tyrinėjamos paribio kopos, kuriose, kaip ilgesio ženklai, įkurdinti veidrodiniai paviršiai, objektai ir plunksnos. „Tikriausiai esu atėjęs į pasaulį ne toje šalyje, ne toje socialinėje aplinkoje. Aš vis dėlto tikiu, kad yra tokia šalis, kuri atitiktų mano vidinę būseną“, – svarstė V.Šonta.
Sekdama vingiuojančia ateities, praeities ir dabarties jūros kranto linija paroda su viešais skaitymais, performansais ir radijo transliacija išsilieja į aplininį kraštovaizdį.
Kopų šokiai, kompostinio pokerio lošimai, kibernetinių orakulų pranašystės, sąmoningas sapnavimas ir gilaus laiko mitologinė programėlė pasakoja daugiaprasmes istorijas, slystančias nuo dvišako žalčio liežuvio.
Rudenį ši paroda bus rodoma meno erdvėje „District Berlin“.
Parodos dalyviai: Bryndis Björnsdottír, „Cooltūristės“, Ieva Epnere, Daniel Falb, Sonja Gerdes, Ulrike Gerhardt, „Golden Diskó Ship“, Emma Haugh, Suza Husse, Almagul Menlibayeva, Sondra Perry, Virgilijus Šonta, Elsa Westreicher
Parodos renginiai
Atidarymo programa liepos 16 d.
12:00 – 13:30
Performatyvi menininkių kolektyvo „Cooltūristės“ ekskursija su virtualiais elementais „Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė“. Pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę
18:00 – 20:00
Parodos atidarymas, poetas Danielis Falbas skaitys savo eilėraštį „Chicxulub Paem“.
Uždarymo programa rugpjūčio 26 d.
17:30 – 19:00
Bryndís Björnsdóttir performansas „Landráð II: atkasinėjimas“. Pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę.
19:00 – 20:30
„Golden Diskó Ship“ ir „The Many Headed Hydra“ radijo žurnalo „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ tiesioginė transliacija parodoje ir per radijo stotį „Neringa FM“.
Paroda veiks 2017 m. liepos 16 – rugpjūčio 27 d., kasdien nuo 12:00 iki 20:00, išskyrus pirmadienį.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
