Dviejose bibliotekos salėse eksponuojama paroda akį traukia daugiau nei pusšimčiu R.Staskonytės darbų. Aliejiniais dažais ant drobės tapytuose paveiksluose pagrindinis akcentas – gėlės žiedas.
Priėjus arčiau galima užuosti nuo kiekvieno paveikslo sklindantį su vaizdu derantį aromatą. Daugelis kvapų sukurti pačios menininkės.
Gėlės skirtos motinystei, moteriai, vaikystei, gamtos ekstazės išraiškai, trapumo užuomazgai, gyvenimo šviesai, palengvėjimui, maldai, sakralumui, polėkiui, širdies šventei.
„Mūsų gyvenimas – tarsi teatras, o žiūrovas – parteryje sėdinti ir mus stebinti gėlė. Ji pasitinka mus vos gimusius, eina drauge per visą gyvenimą ir išlydi mus, kai paliekame šį pasaulį“, – filosofiškai apie savo naująją parodą kalbėjo menininkė.
R.Staskonytės kūriniuose žydi teptuku tapytos rožės, narcizai, ramunės, amariliai, bijūnai, lubinai ir kitos gėlės. Matant tokią gausybę dailininkės įamžintų žydinčių augalų sunku patikėti, kad piešti gėles ji pradėjo vos prieš kelerius metus.
„Tapau nuo pat vaikystės, bet ilgą laiką gėlių nepiešiau. Nors prie namų auginu ir puoselėju daugybę įvairių gėlių, jos man nebuvo tapybos objektas. Prisimenu, mama vis prašydavo, kad nupieščiau jai gėlę, tačiau visada atsisakydavau“, – atvirai pasakojo R.Staskonytė.
Moteris vis kartodavo, jog piešti gėles neįdomu ir net banalu. Dailininkę kur kas labiau viliojo gamtovaizdžiai, horizontų toliai, žmonės, angelai.
Imtis tapyti gėles moterį įkvėpė jos susidomėjimas aromaterapijos ir parfumerijos pasauliu.
„Pasinėrusi į kvapų pasaulį ir pati pradėjusi kurti kvepalus į gėles pradėjau žiūrėti visiškai kitaip. Galima sakyti, būtent kvapas atskleidė gėlių grožį. Pradėjau jas uostyti ir suvokiau, kad kiekvienas žiedas yra nuostabus, nepakartojamas“, – sakė R.Staskonytė.
„Pasinėrusi į kvapų pasaulį ir pati pradėjusi kurti kvepalus į gėles pradėjau žiūrėti visiškai kitaip. Galima sakyti, būtent kvapas atskleidė gėlių grožį. Pradėjau jas uostyti ir suvokiau, kad kiekvienas žiedas yra nuostabus, nepakartojamas“, – sakė R.Staskonytė.
Plačiau pradėjusi domėtis gėlėmis menininkė sužinojo, kad kiekviena jų skleidžia ne tik skirtingą kvapą, bet ir turi savą energiją, vibraciją bei paslapčių.
Daugelis R.Staskonytės paveiksluose įamžintų gėlių auga jos ir vyro fotografo Jono Pugevičiaus namo kieme. Moteris tikino, jog būtent jis yra didžiausias jos kūrybos skatintojas ir kritikas.
Dailininkė taip pat mėgsta molbertą pasistatyti pievose, botanikos soduose, kartais piešia jai brangių žmonių padovanotas gėles.
Paklausta, kokias gėles maloniausia tapyti, menininkė nedvejodama atsakė, jog tai – bijūnai. Jų piešimas R.Staskonytei padeda spręsti sudėtingas gyvenimo situacijas, brandina ją kaip moterį, asmenybę.
„Ši gėlė – išskirtinė ir paslaptinga tuo, kad iš bijūnų nėra išgaunamas natūralus eterinis aliejus. Bijūnais dvelkiančius aromatus mėginama sukurti maišant iš kitų gėlių išgautus kvapus. Bijūnai man brangūs ir tuo, kad turiu dar savo prosenelės bijūnų kelmą“, – kalbėjo R.Staskonytė.
Išskirtinį dėmesį moteris skiria ir rožei, kuri, jos teigimu, yra labiausiai moteriškumą atskleidžianti gėlė. Menininkę stebina žmonės, ypač dailiosios lyties atstovės, kurie nuvertina rožę, pavadindami ją pabodusia ar iš mados išėjusia gėle.
„Išmintis sako, jeigu neigi rožę, neigi save kaip moterį“, – tikino pašnekovė.
Aštuntąją personalinę parodą pristačiusi menininkė, kurios darbai puikavosi ir daugelyje kolektyvinių parodų bei dailininkų plenerų Lietuvoje ir užsienyje, tikino, kad netapyti ji negali.
Todėl visada turi aliejinių dažų ir drobę. Jai geriausia tapyti iš natūros, kai atsiskleidžia ne tik paviršinis, bet ir vidinis pasaulis.
„Laikausi minties, kad menas yra ištransliuota vidinė informacija. Motyvai – vidinis pasaulio suvokimo virsmas, sukaupti įspūdžiai, išgyvenimai, pasitenkinimai ir nepasitenkinimai, susižavėjimas“, – kalbėjo moteris.
Anot menininkės, jos kūrybą lydi nuolatinis ieškojimas, emocijos, atoslūgiai ir potvyniai, nuolatinis kitimas ir noras atrasti, suprasti meną.
„Kartais jo mokausi viena iš literatūros, skaitydama menininkų ar kitų žinomų žmonių biografijas, kartais ieškau prieglaudos „meno kalvėse“, – sakė turizmo ir rekreacijos studijas baigusi ir kurį laiką turizmo sektoriuje dirbusi R.Staskonytė.
Supratusi, kad tikrasis jos pašaukimas yra menas, moteris atsisakė ankstesnio darbo ir atsidavė tapybai aliejiniais dažais. Kartais menininkė sau leidžia leistis į lyrinius nukrypimus akvarele, žavisi kaligrafija, japonų ir kinų tapyba.
