Pirmoji jų pavadinta „Ateitys“, o joje pristatomi lietuvių ir užsienio menininkų kūriniai tyrinėja uždelstos ateities idėją ir žmogaus teisę į laiką. Kuratorei Gerdai Paliušytei šios parodos idėją pasufleravo žurnale „The New Yorker“ perkaitytas Joshua Rothmano straipsnis apie serialo „X failai“ (XX a. 10 dešimtmečio hito) naujausio sezono premjerą.
Straipsnyje buvo teigiama, jog dauguma šiandieninės mokslinės fantastikos pasakoja apie socialines ar ekonomines problemas, kurios gąsdina daug labiau nei ateivių invazijos ar siurrealios biologinių virsmų vizijos, tokios populiarios praeityje. Todėl žmonės vis mieliau gręžiasi į praeityje sukurtas ateities vizijas. Todėl kino ekranuose vienas po kito pasirodo praėjusio šimtmečio mokslinės fantastikos filmų – „Žvaigždžių karų“, „Pašėlusio Makso“ ir daugybės kitų – perdirbiniai.
Pasak kuratorės, įdomu prisiminti „X failus“ ir jų premjerą Lietuvoje, kuri sutapo su ekonominiais pokyčiais ir susižavėjimu laisva ateitimi. Todėl paroda – tai kvietimas prisiminti meilę retrofuturizmui tokioje pasaulio dalyje, kurioje pati „ateitis“ kažkada buvo atidėta. Terminas „retrofuturizmas“ dažniausiai aiškinamas kaip grįžimas prie XX a. futurizmo stiliaus ir jo propaguotų idėjų. Tačiau taip galima pavadinti ir sugrįžimą prie bet kurio laikmečio vizijų, kurias paprastai siejo šviesi ir dažnai nepagrįstai optimistinė nuotaika.
Kuratorė kartu su parodoje dalyvaujančiais menininkais užduoda keletą klausimų. Ar ateities baimės (ir geismai) sensta? Jeigu taip, kaip tai vyksta? Kokie dabartį formuojantys procesai keičia šias baimes bei geismus ir kam priklauso ši dabartis? Kodėl vienos praeities baimės ir meilės mus vilioja, o kitos lieka nustumtos į šoną? Kaip pasenę troškimai įgauna naujas, nepažįstamas formas ir virsta ateities pažadais? Kaip pasaulis skaidomas į praeities ir ateities kategorijas? Ar egzistuoja kritinis retrofuturizmas, kuris pažadintų dabarties pojūtį?
Parodos „Ateitys“ kūriniai – tai dabartys, kurios praeina, ir praeitys, kurios išsaugomos ir daro poveikį dabarčiai.
Antroji Meno centro lankytojams siūloma paroda – Nacionalinės premijos laureato Algirdo Šeškaus fotografijų paroda „TV“. Ji skirta Lietuvos televizijos šešiasdešimtmečiui – 1957 m. balandžio 30 d. buvo transliuota pirmoji laida iš ką tik įkurtos Vilniaus televizijos studijos. Ekspozicijoje pristatoma keliasdešimt fotografinių atspaudų, darytų 1975–1985 metais, kai autorius dirbo televizijos operatoriumi.
Trečioji paroda – didžiojoje Meno centro salėje surengta jaunosios kartos menininko Roberto Narkaus ekspozicija „Nešėjas“. Meno kūriniai joje yra tarsi trofėjai ir įrankiai. Tai tikros „gyvosios dramos“ – su savita filosofija, mitais, kultūra, menamais gaminiais, šalutiniais produktais, scenografija ir rekvizitais. Naudodamiesi specialia programėle žiūrovai parodoje per planšetės ekraną gali išvysti ir „papildytos realybės“ instaliacijas, kurios nematomos plika akimi.
Menininkas šiuo projektu siekia užčiuopti poslinkį naujos eros link. Jis tyrinėja mokslo, technologijų bei ekonomikos raidą lydintį entuziazmą ir pesimizmą.
Sekmadienį, paskutinę parodų veikimo dieną, visų jų lankymas nemokamas nuo 12 iki 20 valandos.
