Provokuoti ir net šiurpinti mėgstantys S. ir P.Stanikai šįkart truputį kitokie.
Tas azartas ar net svaigus malonumas, kurį menininkų pora neslepia patirianti diena po dienos piešdami milžiniškus piešinius, lankytojus pasitinka jau pirmoje galerijos salėje.
Pavasaris – tai meilės metas ar laikas, kai žiemiškas vėjas per vieną sekundę ne tik širdį, bet ir visą kūną gali sustingdyti į kaulo ragą.
Pasak tapytojo ir meno kritiko Kęstučio Šapokos, S. ir P.Stanikų kūrybai įtakos turi Vilnius ir Paryžius, barokas ir gotika, Rytai ir Vakarai.
Ryškų reklaminį stilių menininkai sąmoningai prigesina romantizmo prieblanda ir net dekadansu, makabriškumu.
Tiesa, „Vartuose“ vietoj įprastinių drastiškų istorijų jie siūlo publikai lyrišką parodą, kurią persmelkia liūdesio bei graudulio aukso gijos ir gaivus intymaus švelnumo dvelksmas.
„Norėjome viską pateikti kuo paprasčiau“, – ištarė P.Stanikas.
[[ge:lrytas:lrytas:1080521]]
– Sakėte, kad šioje parodoje ypač mažai politikos. Šiek tiek gudravote, nes joje galima rasti nuorodų į karą, sovietmetį, bombas ir net Žaliojo tilto skulptūras? – paklausiau Svajonės ir Pauliaus, kurie ne tik dirba, bet ir į klausimus atsakinėja kaip duetas, nuolat papildydami vienas kito mintį.
– Paroda – įvairi kaip gyvenimas. Tik jau pavargome nuo vienadienių aktualijų, nuo gyvenimo šia diena. Todėl pažvelgėme į tai, kas mus nuolat supa, – kuo gyvenome nuo pat vaikystės.
Mūsų vaikystėje Antrasis pasaulinis karas buvo dar gyvas visų atmintyje, tėvų pasakojimuose. Kas antras žodis būdavo „prieš karą“, „po karo“. Todėl ir ši mūsų paroda – prieš ir po karo...
– Šiuo metu net sunku įvardinti, ar mes gyvename po karo, ar karo metu. O gal kas baisaus ir nepataisomo nutiks artimiausioje ateityje?
– Toks klausimas – jau ir atsakymas. Parodos pavadinimas puikiai atitiko mūsų nuotaiką. Juk pavasaris – tai ir švelnumas, ir pasikeitimo nuojautos bei nuotaikos, ir seno virsmas nauju.
Visi turime prikaupę daug senų dalykų, kurie jau grimzta į praeitį, o iš jų randasi kažkas kita. Mes nemėgstame kalbėti labai įmantriai, mums patinka paprasti, esminiai dalykai. Todėl ir ieškojome paprasto žodžio, kuris savyje sutalpintų daugybę prasmių.
Kiekvienas žiūrovas kaip nori gali traktuoti tą „Pavasarį“. Jei žiūrėsi paviršutiniškai, gal viskas bus sentimentalu ir primityvu. O jei pažvelgsi įdėmiau, gali nesunkiai pastebėti ir gelmę, ir filosofiją.
– Kodėl parodą pradedate šokiu?
– Norisi įtraukti publiką. Mus visuomet stebina, kiek daug gali pasakyti šokis, baletas. Visa tai, ką mes daugybę valandų lipdome ar piešiame, galima išreikšti vienu pėdos brūkštelėjimu ar rankos judesiu. Visą esmę.
Toliau – ne tokia pavasariška nuotaika. Atsiranda vis daugiau nerimo. Tačiau mes nepasakojame kokios nors istorijos. Paroda labiau primena poeziją nei romaną. Tai sąskambių, ženklų, blyksnių ir nuotaikų dėlionė. Visi darbai sukurti Paryžiuje per pastaruosius dvejus metus ir Lietuvoje dar nerodyti.
– O kodėl magnetolą įkišote į molinę vazą?
– Tas darbas vadinasi „Leiskit man šokti“. Dainuoja Dalida. Ši vaza – senas mūsų keramikos darbas, sukurtas prieš 20 metų ir iki galo neužbaigtas – be jokios glazūros. Mums čia labai tiko tas pirmapradis, natūralus, niekuo nepridengtas ir nepagražintas molis.
Kaip ir ta milžiniška Svajonės fotografija antroje salėje – tokia, kokia yra. Bet nė viena raukšlelė neužmaskuota.
Lyg priešingybė šokiui, baletui – visa portretų galerija. Moterys nupieštos labai skulptūriškai, tarsi sustingdytos akmenyje. Suakmenėjusi, sustingdyta nuotaika. Tą vaizdą papildo ir kapams puošti skirtos gėlių vazos, savo forma primenančios sprogmenis.
[[ge:lrytas:lrytas:1080528]]
Vienas tų portretų pavadintas „Visų bombų motina“. Tai primena šį pavasarį ant Afganistano numestą nebranduolinę bombą, vadinamą „visų bombų motina“. Taigi parodoje yra ir politikos.
– Kaip atsirado „Pavasaris“ – darbas didžiojoje „Vartų“ salėje, kuris ir davė pavadinimą visai parodai?
– Tai nuotraukos įvairių fotografijų, gipso atliejų ir kitų dalykų, kurie nuolat supa mus namuose ar dirbtuvėje. Praeities fragmentai. Pavyzdžiui, mano tetos fotografija su tautiniais rūbais iš jos vaikystės Stalino laikais.
Paskutinėje salėje – šiemet nupieštas darbas „ Vargas arba skurdas“, kurio centre – tarsi kokia šmėkla. Vaizdą kuria ne tik piešiniai, bet ir tai, kaip jie apkarpyti. Šalia kabančiame darbe – visas žmogaus gyvenimo ratas.
[[ge:lrytas:lrytas:1080527]]
– Pauliaus senelio skulptoriaus Petro Vaivados sukurtos Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros – irgi praėjusio laiko dalis? O gal piešinys su jomis – apgailestavimas dėl valdžios sprendimo? Juk esate sakę, kad tai buvo vienos meistriškiausių skulptūrų sostinėje.
– Tai nėra koks nors paminklas toms skulptūroms. Tiesiog turėjome jų eskizus. O mes dirbame su tais įrankiais, kurie yra šalia. Kitiems prireikia komandiruotės į Japoniją, kad galėtų sukurti naują meninį projektą. Mums nereikia taip toli važiuoti. Užtenka pasižvalgyti aplink ar atsigręžti į praeitį.
Menininkai kartu – nuo septintos klasės
Datos ir faktai
„S & P Stanikas“ – tarptautinį pripažinimą pasiekusių dviejų menininkų – Svajonės ir Pauliaus Stanikų – duetas, kuriantis foto-, video-, piešinius, skulptūras, instaliacijas.
Svajonė gimė 1961 m. Vilniuje. 1987 m. baigė Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Paulius gimė 1962 m. Vilniuje. 1985 m. baigė Vilniaus universitetą.
Kartu kurti jie pradėjo studijų metais, nors pažįstami buvo jau seniai, nuo septintos klasės.
Šeiminis S. ir P.Stanikų duetas 2003 metais atstovavo Lietuvai Venecijos meno bienalėje. Po sėkmingo pasirodymo Venecijoje jie buvo pakviesti dėstyti Prancūzijos šiuolaikinio meno aukštojoje mokykloje.
Nuo 2003 metų menininkai gyvena Paryžiuje, dalyvauja tarptautiniuose meno projektuose, skaito paskaitas ir dėsto įvairiose meno mokyklose, tačiau nuolat sugrįžta ir į Lietuvą.
Jų darbai rodyti Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalėse, Pompidou centre, galerijoje „Vu“ Paryžiuje ir „White Box“ galerijoje Niujorke. Ne vieną S. ir P.Stanikų kūrinį buvo galima pamatyti ir Vilniaus „Vartų“ galerijoje bei mugėje „ArtVilnius“.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
