Kad šį kartą provokuoti ir net šiurpinti mėgstančių dailininkų paroda paroda kažkuo kitokia, pastebėjo ne vienas į atidarymą atėjęs žmogus. Tas azartas ar net svaigus malonumas, kurį menininkų pora neslepia patirianti dieną po dienos piešdami milžiniškus savo piešinius, šį kartą lankytojus pasitinka jau pačioje pirmoje galerijos salėje.
Tiesa, pačius piešinius galima bus pamatyti tik tolimesnėse erdvėse. Vos pravėrus galerijos duris pasigirsta vokiškos dainos melodija, o ant sienos – tik šokančių menininkų kojos. Ne atgiję piešiniai, o kūno piešiami ženklai lydi ir antroje salėje, kurioje Svajonė rūsčiai žvelgia į visus susirinkusius iš milžiniškos fotografijos.
Pavasaris? Meilės metas ar laikas, kai žiemiškas vėjas per vieną sekundę ne tik širdį, bet ir visą kūną gali sustingdyti į kaulo ragą?
Pasak tapytojo ir meno kritiko Kęstučio Šapokos, Stanikų kūrybai įtakos turi du miestai ‒ Vilnius ir Paryžius, barokas ir gotika, Rytai ir Vakarai. Ryškų reklaminį stilių jie sąmoningai prigesina romantizmo prieblanda ir netgi dekadansu, makabriškumu. Tačiau šį kartą vietoje įprastinių drastiškų istorijų jie siūlo publikai lyrišką parodą, kurią persmelkia liūdesio bei graudulio aukso gijos, o ir kartu gaivus intymaus švelnumo dvelksmas.
„Norėjome viską pateikti kuo paprasčiau“, – prieš pat parodos atidarymą apžvelgęs sales pasakė Paulius Stanikas. Ir pasakė tai visai nuoširdžiai, tačiau tam, kad pajustum, koks nepaprastas ir meistriškas, net rafinuotas, tas Stanikų paprastumas, neužtenka pamatyti jų darbus nuotraukose.
Mat net ir tie, kurie dalyvavo iš tiesų daug meno mėgėjų, menininkų ir kolekcininkų priviliojusiame atidaryme „Vartuose“, po dienos ar kitos tikrai sugrįš į gerokai tuštesnes galerijos erdves, kad galėtų ramiai pasivaikščioti po skirtingomis melodijomis skambantį ir praeitį su dabartimi, jaunystę su senatve, o sovietinę istoriją su europine kasdienybe sujungusį „Pavasarį“.
