Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, aiškiaregės Vanga ir Džuna, popiežius Jonas Paulius II, keli JAV vadovai ir net mafijos galva Georgijus Dekanidzė. Tai vos kelios garsenybės iš daugiau kaip 400 figūrų, kurias galima atpažinti 60-mečio armėno M.Sagojano paveiksle.
Lietuvoje gyvenantis armėnų dailininkas vieno paveikslo parodą surengė Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose šalia Tuskulėnų rimties parko.
Milžiniškas paveikslas „Obuolys“ šiuo metu rodomas tiesiog rūmų fojė. Jo aukštis – 6 metrai, o plotis – 10 metrų, svoris su rėmu – virš tonos. Darbe – 450 realių žmonių portretų. Tarp jų – 250 valstybių vadovai. Paveiksle nutapyti ir 76 pasaulio stebuklai - nuo Egipto piramidžių iki Laisvės statulos.
– Kodėl paveikslo pavadinimas – „Obuolys“? Tai nuoroda į Bibliją, į Ievos nuskintą uždraustą vaisių?
– Taip. Be to, visa mūsų Žemė – tarsi obuolys.
Patys svarbiausi žmonės šioje milžiniškoje drobėje – moterys, motinystės simboliai. Jos saugo taiką ir gelbėja pasaulį.
Moterų rankos tiesiasi į vaikus, kurie yra visų mūsų ateitis. O vaikai varto Bibliją. Ir žiūrinėja kaip tik tą puslapį, kuriame Adomas ir Ieva išvaromi iš rojaus.
Pačioje paveikslo apačioje galima pamatyti obuolį, kurį numetė vaikai. Nuo tų laikų, kai žmogus nuskynė obuolį nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, žmogus tapo mirtingas, tačiau žmogiškas pažinimas ir žmogaus kūriniai iki šiol – amžini.
– Visi paveiksle pavaizduoti garsūs žmonės – menininkai ir politikai – irgi amžini?
– Amžinos sielos, amžina kūryba. Čia visi pasaulio stebuklai surinkti vienoje vietoje. Nuo Egipto piramidžių iki Kinijos sienos, Sidnėjaus operos teatro ar garsiosios Laisvės statulos Niujorke.
Visus sunku net išvardyti, bet kiekvienas jų – nemirtingas žmonių kūrybos pavyzdys. Neatsitiktinai paveiksle galima surasti ir paprastą betonvežį – tai darbo simbolis.
Bet visa tai – antrame plane, o pirmame plane – žmonės, kurie visa tai sukuria. Tarp jų yra ir politikų, ir dvasininkų, ir menininkų.
Atpažinsite aktorių ir dainininką Vladimirą Vysockį, tapytoją Ivaną Aivazovskį. Yra ir politikų: Amerikos prezidentai George’as Bushas jaunesnysis ir vyresnysis, Rusijos prezidentas V.Putinas su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama.
Lietuvai atstovauja D.Grybauskaitė, yra ir daugiau lietuvių. Yra net ir jūsų šalyje buvęs mafijos bosas – G.Dekanidzė.
– Tyčia neatskyrėte gerųjų nuo blogiukų?
– Tai, kaip juos nutapiau, kas su kuo stovi, daug ką pasako. Kažkas buvo pasiūlęs geruolius vaizduoti vienoje pusėje, o blogiukus – kitoje. Bet sumanymo esmė ir yra ta, kad vieni yra šalia kitų. Juk visi žmonės – nuodėmingi.
Virš menininkų ir politikų iškyla garsioji Jėzaus Kristaus statula Rio de Žaneire (Brazilija). Ir link jos veda tik siauras tiltelis. Neatsitiktinai ir garsenybių minios centre dvasininkai, įtakingų bažnyčių vadovai, patriarchai, kurie meldžiasi už visus žmones.
Tiesa, čia nėra daug politinių užuominų, nors nutapytas ir Rusijos prezidentas. Darbas sumanytas prieš aštuonerius metus, kai dar nebuvo tų konfliktų su Rusija.
Tiesiog norėjosi surinkti visus pasaulio stebuklus ir žymiausius įvairių šalių atstovus. Čia galite rasti žinomas asmenybes iš 250 pasaulio šalių. Daugiau nei 400 lengvai atpažįstamų portretų.
Tiesa, dauguma tapyti ne iš natūros, o iš fotografijų ir videoįrašų, kuriuos žmona man surado internete. Turiu savo dirbtuvėje gerą projektorių, tai padidindavau atvaizdus ir jie man labai kantriai pozuodavo. (Juokiasi).
– Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje?
– Mokyklą ir Dailės akademiją aš baigiau Jerevane (Armėnija). Po to gyvenau Kryme, tarnavau Odesoje. Nuo 1989 metais nuvažiavau į Italiją, mat ten kas dveji metai yra rengiama didelė dailės paroda Dante's „Dieviškosios komedijos“ motyvais. Man patiko Florencija ir aš ten pasilikau.
Užsiėmiau baroko stiliaus baldais ir man teko keliauti į Lenkiją. Kai skridau virš Lietuvos, tai mane tiesiog užbūrė apačioje plytintis žalios ir mėlynos spalvų derinys. Aš nepaprastai mėgstu žalią ir mėlyną spalvas. Net ir šiai parodai parinkau mėlynas užuolaidas.
Iš Lenkijos atvažiavau į Lietuvą, nes jūsų miškai po Sovietų Sąjungos iširimo parūpo visiems. Kiekvieną savaitę išlydėdavau keturis sunkvežimius su jūsų miško lobiais. Man čia labai patiko ir jau daugiau nei du dešimtmečius gyvenu Lietuvoje.
– Kodėl jūsų paveikslo centre nutapytas armėnų kilmės rusų marinistas Ivanas Aivazovskis? Jis jūsų mėgstamiausias dailininkas?
– Dailininkų čia nemažai. Tačiau senelė man yra minėjusi, kad būten su I.Aivazovskiu mus sieja giminystės ryšiai.
– Teko girdėti, kad jūsų gimimo istorija gana neįprasta? Net ir gimimo data – netiksli?
– Kai mama laukėsi manęs, ji išėjo parnešti šaltinio vandens. Ir aš gimiau ten, miške, prie šaltinio. Pro šalį ėjusi sena kaimynė rado ką tik gimusį kūdikį ir mirusią jo mamą. Ji atnešė mano močiutei dvi žinias: jos dukra mirė, bet anūkas gimė sveikas ir liko gyvas. Taigi, iki penkerių metų augau pas senelę iš mamos pusės, o paskui mane pasiėmė kiti seneliai – tėvo tėvai.
Dokumentuose įrašyta, kad gimiau 1956 metų rugsėjo 18 dieną. Tačiau ši data užrašyta tada, kai man buvo jau penkeri. Tėvas, išgėręs butelį su Metrikacijos biuro vadovu, ėmė ir užrašė tokią datą. Mat niekas neprisiminė, kada tiksliai aš gimiau. Žinojo tik tiek, kad tai nutiko rugsėjį.
– Jūsų profesija – tapytojas ar skulptorius? Juk paveikslo rėmus taip pat darėte pats?
– Aš tapytojas. Tačiau labai mėgstu muziką, mėgstu groti pats. Paveiksle rasite nemažai muzikų ir muzikos grupių. Pavyzdžiui „Enigmą“. Aš visuomet muzikuoju, kai būnu piktas. Tiesa, ir tuomet, kai būnu patenkintas. (Juokiasi).
Kai tapau, tai atsiduriu visai kitame pasaulyje. O rėmą teko pačiam daryti tik todėl, kad meistrai būtų jį išdrožę pernelyg sunkų.
– Kodėl jūs savo paveikslą žiūrovams visuomet pristatote taip vėlai vakare – 21 valandą?
– Tai ne mano užgaida, yra labai svarbi priežastis. Mat tamsoje išnyksta tas paveikslo vaizdas, kurį jūs matote šviesoje. Pasirodo visai kitas paveikslas.
Tamsoje išryškėja Rafaelio „Siksto madona“ ir aplink ją šokančios įsimylėjėlių poros. Aš labai mėgstu tango. Madona su kūdikiu tarsi nusileidžia iš dangaus. Tai įspūdinga.
Kad sukurčiau tą švytintį paveikslą, aš specialius miltelius sumaišiau su geliu ir dažais. Taip gavau liuminescencinius dažus, kurie sugeria šviesos energiją ir tuomet švyti tamsoje.
– Ar tiesa, kad dabar kuriate tokio pat dydžio paveikslą Lietuvos 100-mečiui?
– Taip. Jau nutapiau beveik 70 procentų, tačiau niekam nerodau ir net pats nežiūriu. Per dvyliką dienų nupiešiau su anglimi visą būsimą kompoziciją ant drobės. Prieš tai, žinoma, buvo ir nedidelis eskizas pieštuku. Lietuvišką paveikslą tapau ant šimtaprocentinio lino drobės iš Italijos.
Vieno paveikslo paroda Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose šalia Tuskulėnų rimties parko. veiks iki gegužės 16 dienos. Vakariniai paveikslo pristatymai ir jo švytinčio vaizdo demonstracijos vyks penktadieniais ir šeštadieniais 21 val.
