Tragiško likimo asmenybė Marijampolėje buvo prisiminta fotografijų parodoje kraštotyros muziejaus „Saulėračio“ galerijoje. Joje eksponuojami B.Krakausko ir tėvo pėdomis pasekusio jo sūnaus Vytauto darbai.
B.Krakauskas buvo nužudytas 1987-ųjų kovą Vilniuje, fotomenininko Vito Luckaus (1943–1987) bute.
„Žuvo kvailai, išsakęs savo nuomonę apie menininko (V.Luckaus. – Red.) darbus.
Bronius buvo doras žmogus. Buvome jauna šeima, buvo pati gyvenimo pradžia. Kartu išgyvenome septynis su puse metų.
Išvažiavo egzamino laikyti ir negrįžo. Mūsų sūnui tuomet buvo ketveri“, – slėpdama jaudulį kalbėjo B.Krakausko žmona Loreta, po kraupaus įvykio likusi našle.
Ji su kartėliu kalbėjo, jog po B.Krakausko žūties per tris dešimtmečius nebuvo nei vienos parodos, nors buvo žadančių jas organizuoti.
„Esu dėkinga, kad jį prisimenate. Bronius pasakojo, jog jis nuo pat mažens žaisdavo fotografą. Kai dovanų gavo fotoaparatą, buvo laimingiausias vaikas, jog svajonės ima pildytis.
Prieš trisdešimt metų jis laikė mokslinio komunizmo egzaminą. Po jo paskambino man: „Man nuo to komunizmo net sniegas raudonas“.
Toks buvo paskutinis mūsų pokalbis. Tą dieną jį nužudė“, – apie skausmingas praeities akimirkas kalbėjo Loreta.
B.Krakausko sūnus Vytautas tapo informacinių technologijų specialistu.
„Visiems vaikams tėvų palikimas yra neįkainojamas. Malonu, jog tėvas turėjo daug draugų, kurie jį prisimena iki šiol.
Mano pirmasis prisiminimas apie tėvą, kai su fotografais važiavome į Nidą, ir jis bandė mane mokyti dainuoti, – su šypsena pasakojo Vytautas. – Po tėvo mirties norėjosi pabandyti pačiam fotografuoti. Nedaug mačiau tėvo kūrybos, o kai pamačiau, supratau, jog panašiai fotografuojame“.
B.Krakausko biografija, kaip pastebėjo R.Linionis, telpa į kelias eilutes.
Bronius gimė 1957-aisiais tuomečiame Kapsuke, mokėsi II-oje vidurinėje mokykloje (ji dabar vadinasi Rimanto Stankevičiaus vardu), vėliau baigė Vilniaus technologijos technikumą, dirbo fotografu Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, viešojoje bibliotekoje.
Į meninės fotografijos pasaulį B.Krakauskas įžengė 1970-aisiais, buvo priimtas į fotoklubą „Sūduva“, aktyviai dalyvavo parodose, anksti tapo fotografijos meno draugijos nariu.
Pirmasis jo mokytojas Marijampolėje buvo fotomenininkas Vytautas Žukauskas.
„Kai Bronius pradėjo mokytis žurnalistikos, pradėjo domėtis tikrąja fotografija. Pirmoji rimtesnė paroda vadinosi „Parašiutininkų šiokiadieniai“.
Jo gyvenimas baigėsi, kai pabaigė mokslus.
Bronius, savo nelaimei, susidūrė su tituluotu menininku“, – kalbėjo R.Linionis, vienas iš parodos Marijampolės muziejaus galerijoje iniciatorių bei organizatorių.
Į parodos atidarymą atvykęs Zenonas Nekrošius pasakojo, jog jiedu su Broniumi mokėsi technikume.
„Įsiminė, jog jam fotografija buvo kaip religija, be aparato niekur neidavo. Net ant Broniaus džinsų visur buvo prirašinėta FOTO“, – pasakojo buvęs B.Krakausko bendramokslis.
Malonų siurprizą visiems susirinkusiems pateikė marijampolietė Dalia.
„Man tuomet buvo šešiolika, Broniui – septyniolika. Jis visur mane tampėsi ir fotografavo. Būdavome laimingi, kad kažką padarėme. Tai buvo prieš keturiasdešimt metų, – šmaikščiai pasakojo moteris ir parodė atsineštą didelę merginos nuotrauką, esančią ir ekspozicijoje. – Čia – aš. Prie geležinkelio į krūmus buvo mane įkišęs“.
B.Krakausko našlė Loreta neslėpė, – žinia apie Marijampolėje rengiamą fotografijų parodą ją labai sujaudino.
Moteris ne kartą dėkojo Broniaus kolegoms už parodytą pagarbą iš gyvenimo išplėštam fotomenininkui, kuriam per pastaruosius tris dešimtmečius niekas neparodė deramo dėmesio.
Loreta santūriai užsiminė apie dokumentinį filmą, sukurtą apie fotomenininką V.Luckų ir jo žmoną Tatjaną. Jis, peiliu nudūręs B.Krakauską, nuėjo į kitą kambarį, iššoko iš balkono ir užsimušė.
„Filmas – dviejų gražių žmonių meilės istorija. Bet mylėjau ir aš.
Niekas negali būti garbinamas, atėmęs gyvybę kitam“, – su vos juntama nuoskauda ištarė Loreta.
