A.Gustas gimė 1932 m. Šilutės rajone, čia ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 m. pasiekė (Vakarų) Berlyną, kur menininkė gyvena iki šiol. Sulaukusi 26-erių ji pradėjo kurti eilėraščius ir nuo tada yra išleidusi dešimtis poezijos knygų. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, buvo išversti į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas.
Iki devynerių A.Gustas kalbėjo lietuviškai. Kai jos šeima atsidūrė Vokietijoje, ji ėmė kalbėti, o vėliau ir rašyti vokiškai. Poetės teigimu, vokiečių kalba jai vis dar turi kažkokio „užsienietiško žavesio“, ji jaučiasi lyg būtų prašalaitė, kurios šaknys – lietuviškos, net jei ji ir nemoka rašyti šia kalba.
Daug metų A.Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais, kaip Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ar Günteris Grassas. Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama sujungti literatūrą su tapyba, 1972 m. ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten).
Šiai legendinei grupei priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, kurie išdrįso realizuoti dvejopus gebėjimus – meniniu požiūriu ganėtinai skirtingai, kiekvienas pagal savo įsivaizdavimą ir savo paties sudėliotus akcentus. A.Gustas buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė.
Remiama Goethe‘s instituto menininkė organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse) bei Pietvakarių Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo ir pan.). Be to, ji yra išleidusi keletą Berlyno dailininkų-poetų antologijų.
Savo pačios grafikos darbus A.Gustas eksponavo ir personalinėse, ir grupinėse parodose. Cikle „Moterys su burnomis“ puikiai atsiskleidžia pagrindinės Aldonos Gustas poetinės ir pieštinės kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas.
Dauguma darbų iš gausios piešinių serijos „Moterys su burnomis“ buvo nupiešti 20 a. 10-ajame deš. ir anksčiau niekur neeksponuoti.
Tai minimalistiniai mažesnio ir didesnio formato (50x32 ir 50x65 cm) piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.
Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, anot A.Gustas, jai suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. A.Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė turinti saugotis.
Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ esą reikėtų vertinti kaip „kaprizingą“ stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių.
Šią Aldonos Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį jį mato menininkė.
Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt. Ekspozicijos dailininkė – Eglė Kuckaitė.
Aldonos Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Už jos veiklą Aldonai Gustas buvo įteikti šie apdovanojimai: 1997 m. – Rahelės Varnhagen von Ense medalis, 1999 m. – Vokietijos kryžius už nuopelnus (vok. Bundesverdienstkreuz), 2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.
