Prospekto fotografijos galerijoje atidarytoje A.Maldučio parodoje „Ne sezono metas“ galima pavartyti ir ką tik išleistą šio 62 metų kūrėjo albumą.
Knygos sudarytoja – Ieva Meilutė-Svinkūnienė, dailininkas – Gytis Skudžinskas.
„Ne sezono metas“ – 1983-iaisiais A.Maldučio sukurto diptiko pavadinimas, kuris puikiai tinka ir parodai, ir albumui. Jis nusako ne tik beveik visų menininko fotografijų keliamą jausmą, bet ir autoriaus likimą bei laiką, kuriuo jis kūrė.
A.Maldutis studijavo Vilniaus technologijos technikume, šiuo metu gyvena Kaune. Sėkmingai debiutavęs 1982 metais jis šalies fotografijos gyvenime palyginti aktyviai dalyvavo visą 9-ąjį dešimtmetį.
Menininkas surengė kelias personalines parodas, jo darbai buvo įtraukiami į grupines parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pelnė apdovanojimų.
Bet laikui bėgant ir pats fotografas, ir jo sukurti darbai grimzdo į užmarštį. Paroda sostinėje – proga žiūrovams iš naujo atrasti įdomų kūrėją.
Priešinosi mokyklai
Paroda ir knyga liudija – A.Maldutis, kaip ir dauguma to laiko jaunųjų menininkų, brandžiausiu savo kūrybos laikotarpiu neturėjo galimybės deramai pristatyti savo kūrybos. Sovietmetis nebuvo geriausias laikas kitokiam mąstymui, kitokiai kūrybai.
„Ne sezonas“ anuomet vyravo kultūriniame, politiniame ir socialiniame gyvenime – visur tvyrojo neapibrėžtas, neįvardijamas laukimas ir nerimas.
A.Maldutis neplėtojo kurios nors vienos temos, nekūrė didelių serijų ar ciklų, tačiau visoje jo kūryboje nuolat kartojasi vienatvės, ilgesio, nykimo motyvai.
Menininkas ir savo pasirinktomis temomis, ir fotografiniais objektais bei raiškos būdais artimas 9-ajame dešimtmetyje susiformavusiai „socialinio peizažo“ kartai.
Garsiausi jos atstovai – vilniečiai Algirdas Šeškus, Alfonsas Budvytis, Gintaras Zinkevičius, Remigijus Pačėsa, Vytautas Balčytis, Milda Drazdauskaitė, kauniečių „Plėšriųjų sekcija“.
To meto jaunųjų karta, oponuodama vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai, specialiai griovė įprastus kompozicijos, raiškos principus.
Jie rinkosi lakonišką kalbą, o kūrybai kėlė kitokius estetinius reikalavimus nei įsitvirtinę fotografijos klasikai.
Ne kaimo žmogus
Pakelėse užfiksuotus įprastus kryžius ar koplytstulpius A.Maldučio fotografijose pakeitė elektros stulpai, krepšinio lentos ar kiti dėmesio neverti objektai.
Pasak autoriaus, jis negalėjo eiti fotografuoti kaimo, laukų, švenčių, nes buvo ne kaimo žmogus.
A.Maldučio darbuose nėra tolimų horizontų, erdvė dažniau uždara – lyg autorius nuolat atsitrenktų į sieną, prieitų kelią kertančią tvorą, staigiai užsisukantį takelį, nežinia kur vedančius laiptus, užmūrytas duris, langus.
Jo fotografijose užfiksuotos vietos, į kurias tarsi nebėra nei įėjimo, nei išėjimo, net ir į jūrą vedantis tiltas nepereinamas. Visos erdvės atrodo anonimiškos, neiššifruojamos.
Menininko fotografijose beveik nėra žmonių, o jei ir pasirodo, tai tėra tik šmėžuojančios neatpažįstamos neryškios figūros, susilieję siluetai, neturintys jokių identifikacijos ženklų, emocijų ir labiau primenantys šmėklas nei gyvuosius.
Kartais atrodo, jog ir pats fotografas ne ką mažiau šmėkliškas. Net tuomet, kai fotografavo draugų sueigą bute, net ir būdamas tame pačiame kambaryje, jis išliko tarsi nematomas, neužmezgė su fiksuojamaisiais jokio kontakto.
Tada buvo liūdna
Spalva A.Maldučio darbuose labai svarbi. Fotografijų tonavimo jis mokėsi dar studijuodamas technikume iš dėstytojo Algimanto Mačiulio, taip pat iš Povilo Karpavičiaus knygos „Fotografijos vadovas“. Po to labai daug eksperimentavo.
Kartais menininkas fotografijoms atspalvį suteikdavo praėjus nemažai laiko nuo nuotraukos išspausdinimo, neretai tą patį kadrą tonuodavo vis kita spalva, todėl nėra identiškų to paties kadro spalvinių variantų.
Jis nesiekė nuspalvinti nykios, blankios kasdienybės.
Tiesiog intuityviai parinkdavo atspalvį, atitinkantį to kadro nuotaiką ar išryškinantį kokią nors detalę. („Sostinė“)
Prospekto galerijoje A.Maldučio paroda „Ne sezono metas“ veiks iki balandžio 22 dienos.
