Du vardai – Paulius Romualdas; dvi aukštosios mokyklos ir specialybės – inžinierius ir ekonomistas; du talentai – poetas ir fotomenininkas; dvi Tėvynės -Lietuva ir Vengrija (Vengrija – jo vaikų Tėvynė); du vaikai – sūnus Mate Pranas ir duktė Andrėja; du Riterio kryžiai – Lietuvos (1999) ir Vengrijos (2007); dvi ištikimos žmonos – kuprinės ir t.t.. Diplomuotas specialistas ir profesionalus valkata.
Lai Vėjus (Laisvas Vėjas): „Lai pučia Vėjas, ten kur nori, ir aš skrendu su juo išvien...“ Taigi natūralu – dvejos laidotuvės ir du atsisveikinimai. Tačiau ko gero kiekvienas, artimiau pažinojęs Paulių, niekada su juo neatsisveikins.
Ne viena Vilniaus gatvė visada primins atsitiktinai sutiktą Paulių, o tas atsitiktinumas visada virsdavo pačiu gražiausiu susitikimu, tarytum skubėta nepasivėlinti. Tvirtos rankos kaip mat apglėbdavo, pokalbis prasidėdavo tarytum tęsinys ankstesniųjų, baigtų ir nebaigtų, jo mėgstamoje vegetarinėje „Baltų dramblių“ kavinėje ar kur kitur.
Mirė P. Normantas po sunkių operacijų Nyredhazos ligoninėje sausio 7 dieną. Šiame nemažame šiaurės rytų Vengrijos mieste jis turėjo dviejų kambarių butą. Vasario 26 dieną jis buvo pašarvotas Josa Andras muziejaus Didžiojoje salėje. Urną su puse tėvo pelenų laidoti nešė sūnus Mate Pranas.
Dalyvaujant miesto merui ir kitiems aukštiems pareigūnams, lietuvių bendruomenės Vengrijoje dalyviams, urna vasario 27 dieną iškilmingai buvo palaidota Nyredhazos miesto kapinėse. Leidimas atskirti pelenus ir laidoti dvejose valstybėse, kaip kad ir norėjo Paulius, buvo gautas iš aukščiausios Lietuvos ir Vengrijos valstybių pasaulietinės ir religinės valdžios.
Kovo 13 dieną P.Normantas, lydimas sūnaus ir buvusio Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Povilaičio (beje Paulius buvo pirmasis Lietuvių bendruomenės Vengrijoje pirmininkas), sugrįžo į savo Tėvynę. Urna kovo 13 dieną buvo pašarvota Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje.
Įpratusieji matyti sausakimšas Pauliaus foto albumų pristatymų sales, buvo kiek nustebinti: nebuvo žmonių gausos. Gal todėl, kad nei televizija, nei radijas, nei žiniasklaida informacijos apie jo laidotuves Lietuvoje nepateikė. Vienintelis portalas, pateikęs šią informaciją, buvo lrytas. lt.
Neužsuko nei Vilniaus meras, nei kiti pareigūnai, nors Paulius turėjo daugybe Lietuvos ir Vengrijos apdovanojimų, tarp jų ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžių. Visą kelią apie tai diskutavome su Tibeto laisvės rėmimo grupės dalyviais Robertu, Rūta, Ona.
Kodėl? Ne tos pakraipos? Ne tos partijos? Ne tų įsitikinimų? Ar Rytų kultūra niekas nesidomi? Ar kultūros žmonės nevertinami? Geriau nediskutuoti.
Užtat viską kompensavo Papilė. Šis mažas Akmenės rajono miestelis Pauliui buvo gimtinė. Tiksliau visai šalia esantis Kalniškių kaimas, prigludęs šalia Ventos ir Papilės piliakalnio. Čia prabėgo jo ankstyvoji vaikystė, čia norėjo likti amžiams šalia Simono Daukanto, senelių ir tėvų. Taigi kovo 14 dieną Papilė buvo išsipuošusi. Sutvarkyta aikštė, kur stovi restauruotas skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Simono Daukanto paminklas, vienas geriausių, o gal ir pats geriausias jo darbas.
Prie Šv. Juozapo bažnyčios, kur vyko Šv. Mišios, išsirikiavo daugybė lengvųjų, Akmenės rajono savivaldybės autobusas, Šiaulių televizijos ekipa. Ko gero, čia susirinko ne tik giminės, bet ir visi pažinoję ir bendravę su Pauliumi jo gimtuosiuose kraštuose. Tarp jų – ir Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas, buvęs meras, dabar Viekšnių gyventojas, iki pat paskutiniųjų metų bendravęs su Pauliumi ( Viekšniuose P. Normantas mokėsi) Klemas Inta ir kiti.
Bažnyčioje šalia urnos pagarbą atidavė tautiniais rūbais apsirengusios Papilės S. Daukanto gimnazijos ateitininkų kuopos merginos. Po Šv. Mišių visi vėl į savo ekipažus ir link piliakalnio, kuris yra už miestelio ir kur yra senosios Papilės kapinės. Urna vėl sūnaus rankose, ir Paulius atsisveikina su gimtine. Per gedulingus pietus jaudinamai skambėjo Pauliaus balsas iš jo susitikimų su papilėniškiais.
Po laidotuvių ne tik man kilo visokių minčių. Nepavykus susitarti dėl Rytų Azijos muziejaus steigimo Vilniuje, kuriam Paulius būtų nemokamai perdavęs apie 2 tūkstančius įvairiais būdais įsigytų ir supirktų eksponatų (skulptūros, mažosios plastikos kūrinių ir kt.), nusivylęs Vilniaus valdžios pažadais, negavęs jokios paramos, net menininkui priklausiusios stipendijos, jis atsigręžė į savo gimtąsias vietas.
Buvau viena tikinusių jį nebežaisti su sostinės funkcionieriais. Šią idėją ypač rėmė Akmenės rajono administracijos direktorius Apolinaras Nicius, siekęs Akmenės krašto muziejuje ar jo padalinyje steigti P. Normanto Tibeto sakralinio meno muziejų. Nepavykus tuokart šio sumanymo įgyvendinti, Krašto muziejuje buvo įkurta nuolatinė P. Normanto mini ekspozicija.
Tikėkimės, dabar bus steigiamas Vilniuje P. Normano Rytų Azijos muziejus. Šiuo metu sostinėje buriasi Pauliaus bendraminčiai, draugai, jo kūrybos puoselėtojai, tarp kurių yra ir žymių mokslininkų, ir veiklių entuziastų. Juk liko ne tik jo surinkti eksponatai, bet ir tūkstančiai negatyvų, nuotraukų, haiku. Ir ne tik tai: P. Normantas buvo išskirtinė Europos masto asmenybė, Rytų Azijoje gyvenančias tauteles įprasminusi ne tik nuotraukose, bet ir tiesioginiame, kartais gan sunkiame kontakte su jomis, kaip stebuklą, išlikimą, viltį.
Žiūrėdamas į šias nuotraukas, matai ir savo kraštą, dėl kurio ateities, ypač žmonių tarpusavio susvetimėjimo, Paulius labai išgyveno. „Dirbu Rytuose, kad Žemaitijoje lotosai žydėtų ir drakonai nebūtų alkani“, – dažnai kartodavo šį savo haiku.
Tačiau jei vėl sostinėje to nepavyks padaryti arba užvirs nesibaigiančios diskusijos, gal lėksime visi į Akmenę, kaip kad kadaise į Panevėžio teatrą? O kodėl gi ne? Papilėje yra vienintelis Lietuvoje geologinis objektas, turintis pasaulinę mokslinę reikšmę, – Juros periodo atodanga, kurios tikrai jokia profesūra neperkels į Vilnių ir kur iš visos Europos traukia ekskursijos. Tai būtų geriausias pavyzdys, kad Lietuvoje nėra provincijų, yra tik provincialūs žmonės.
Arba...viskas keliaus į Vengriją. Jų spauda laidotuvių dienomis rašė: „Lietuvoje gimusio vengrų fotografo palikimas irgi laukiamas“...
