Sostinės „Vartų“ galerijoje atidaryta paroda „Kūnas ir tamsa“ – viena tokių. 26-ąjį gimtadienį šia ekspozicija atšventusi pirmoji privati šalies meno galerija vietoj naujausių savo kūrėjų darbų nusprendė pasižvalgyti po mūsų meno praeitį ir dabartį.
Nespalvota lietuvių modernizmo klasikų ir šiuolaikinių kūrėjų darbų mišrainė priverčia pajusti, kaip arti kūno gali būti menas ir kaip smarkiai kai kurie darbai ir jų autoriai įaugę į daugelio žiūrovų dvasinį kūną.
Neatsitiktinai paroda pradedama išeivio Algimanto Mackaus eilėmis: „Ir aš nenoriu matyt/koliažan sudėstyto kūno,/ir aš nenoriu matyt/išjungto kraujo srovės./Ir aš nenoriu matyt/šiurpaus pavydo sprendimo,/ir aš nenoriu matyt/iškreiptos būtinumo raidės“.
„Man jos labai tiko prie 1977 metais Valentino Antanavičiaus sukurto asambliažo „Figūra“. Be to, A.Mackaus poezijos rinktinė „Chapel B“ – mane patį smarkiai paveikusi knyga“, – pripažino parodos kuratorius Paulius Andriuškevičius.
Mazgas iš slieko
Toks pasirinkimas svarbus ir visai parodai – jis liudija, kad po gana ilgai vyravusios subtilių ir daugiaprasmių Henriko Radausko ir Alfonso Nykos-Nyliūno eilių epochos vėl galvą kelia brutalesnis, bet ir aistringesnis, nuo kūno ir kraujo kvapo nosies šalin nesukantis kritinis požiūris.
Tai rodo ir jaunosios kartos menininkų Tomo Sinkevičiaus bei Viltės Bražiūnaitės sukurtas, parodos ekrano akvariume priverstinai į mazgą susirišantis lietuviškos žemės sliekas.
„Paroda – ne tik apie fizinį, bet ir dvasinį, gal net astralinį kūną. Ji – gana agresyvi, orientuota į lankytojo pojūčius. Žiūrovą ji atakuoja modernistinėmis priemonėmis – forma, kompozicija, spalva. Kai ką gali net šokiruoti“, – sumanymą atskleidė kuratorius.
Pasak jo, tamsa parodoje – ne tik vienas eksponavimo principų, bet ir kūniškoji tamsa, tamsioji žmogaus pusė, jo polinkiai ir ydos. Pirmoji parodos salė – dar gana šviesi, o antroji jau panirusi į tamsą. Iš tos tamsos išnyra vieno garsiausių Lietuvos grafikų Mikalojaus Povilo Vilučio darbas, sukurtas beveik prieš keturis dešimtmečius.
„M.P.Vilučio, kaip ir V.Antanavičiaus, darbai nebuvo priimtini sovietmečio meno ideologams. Juolab kad šis grafikos darbas – iš „Agresijos“ ciklo“, – pakomentavo P.Andriuškevičius. Kuratoriaus sumanymas – vesti žiūrovą nuo darbo prie darbo, įtraukti jį į vientisą pasakojimą, kuris ne tiek šiurpina, kiek intriguoja ir net šiek tiek provokuoja.
Įsilieja XXI a. energija
Nors paroda pradedama praėjusio amžiaus kūriniais, klasikų vaikų ar net anūkų amžiaus menininkai į ekspoziciją įlieja ir XXI amžiaus energijos. Įdomu, kad ir pats parodos kuratorius – Alfonso Andriuškevičiaus, vieno žymiausių meno kritikų, anūkas, todėl nemažai šios parodos eksponatų pasiskolinti iš įdomios kritiko kolekcijos.
Londone gyvenančios Geistės Kinčinaitytės atvirai kūniški fotografiniai „Autoportretai“, sukurti 2012 metais, šalia M.P.Vilučio vyriškos agresijos dvelkia moterišku pasidavimu, nors kažin ar tai galima pavadinti kapituliacija.
„Čia labai svarbi žvilgsnio galia. Kaip sako A.Mackus, „aš nenoriu matyti“. Bet mums tenka tai matyti“, – priminė kuratorius.
Dauguma parodos darbų, net ir skaudžiomis prievartos, kankinimo temomis, tiesiog traukia akį, versdami įsižiūrėti ir net mėgautis. Ne pačia agresija, o autorių meistriškumu.
Toks ir Mindaugo Lukošaičio piešinys „Gyvulys“, kur žmogus su peiliu puola padarą, primenantį didžiulį galvakojį. Arba šalia kabanti vieno „nuobodulio fotografijos“ herojų Alfonso Budvyčio jau sumedžioto trofėjaus nuotrauka „Oskaras 1“.
Įnagis už juodos užuolaidos
Prie šių darbų tiktų ir visai kitoje salėje už juodos užuolaidos paslėptas vyresnės kartos skulptoriaus Mindaugo Navako „Įrankis“, panašus į veržliaraktį su spindinčiu kristalu.
Intymių reikmenų parduotuvę ar persirengimo kabiną primenančios užuolaidos tik dar labiau išryškina šio kūrėjo darbams būdingą pabrėžtiną kūniškumą ar net seksualumą – kaip iššūkį, ironišką priekaištą ir savo vietos po saule įtvirtinimo būdą.
Pačią užuolaidos, draperijos ar buduaro temą su sveiku humoru pakomentuoja šviesiausioje parodos salėje įkurdintas milžiniškomis beždžionėmis ir 3 metrų aukščio kultinio serialo herojaus Tonio Soprano skulptūra pagarsėjusio Donato Jankausko-Duoniaus objektas „Paklodė-kaldra“.
„Kūno ir tamsos“ pasakojimas nejučia iš kūno tamsos ištraukia dvasios šviesą, kuri sovietmečio modernistams neleido kurti režimui priimtinų paveikslų ir skulptūrų, o šių laikų menininkus verčia nepasiduoti plėšrios rinkos ir patogios mados diktatūrai.
