Inžinerijos ir finansų mokslus baigusi 57 metų panevėžietė Irena Jasiūnienė prieš kelerius metus pirmą kartą paėmė į rankas teptuką ir metus pasipraktikavusi ėmė kopijuoti impresionizmo klasikų šedevrus.
Naujokė pertapė ne bet kokius, o brangiausiai pasaulyje parduotus Vincento van Gogho, Paul'io Cezanne'o, Paul'io Gauguino, Claude'o Monet, Amedeo Modigliani paveikslus.
Šešias pasaulinio garso tapybos darbų kopijas ji padarė per dvejus metus. Visi paveikslai – originalų dydžio.
Kad šios kopijos nėra tik pradžiamokslės pasižaidimas, liudija ir tai, jog ekspozicijų salę tam suteikė ir Panevėžio kraštotyros muziejus.
Visuomenė į parodą sureagavo dvejopai: vieni gyrė I.Jasiūnienės talentą ir negalėjo patikėti, kad paveikslus tapė ne profesionalė, kiti, nepažindami autorės, piktinosi, jog kažkokia nežinoma moterėlė, galbūt nė karto nemačiusi šių menininkų pieštų originalų, įsiveržė į plagiatorių gretas.
Buvo net tokių, kurie iš principo nėjo žiūrėti parodos, esą kopijos negali būti eksponuojamos: taip klaidinamas žiūrovų estetinis pojūtis.
Pačių sienos plikos
Šiek tiek išmanančius apie menus stulbino tai, kad jokių dailės mokslų nebaigusi panevėžietė labai tiksliai pagavo skirtingas menininkų tapybos manieras, potėpių ir štrichų ypatumus, išgavo originalams artimus spalvų tonus, atkartojo net dažų sluoksnio storį.
Parodos lankytojai kalbėjo, jog panevėžietė dar pati nesupranta, kokį talentą turi, kokį savąjį džiną išleido į laisvę ir kokiems kūrybiniams slėpiniams atvėrė duris.
„Jei man pavyksta, tai ir piešiu“, – kukliai taria moteris.
Iš Kraštotyros muziejaus paroda iškeliavo į Panevėžio apygardos teismą.
Ar bus daugiau ekspozicijų, tapytoja nežino.
Viešumoje pasirodžius jos darbams, I.Jasiūnienę užplūdo skambučiai, daugelis teiravosi, ar tapytoja parduoda tas drobes, kiek kopijos kainuoja, ar ji galėtų perpiešti kitų žymių menininkų kūrinius?
„Nieko nežinau, nieko nesvarstau. Gal vėliau. Pas mus namie sienos plikos, gal patiems reikėtų pasipuošti“, – panevėžietė jaučiasi šiek tiek sutrikusi nuo netikėto susidomėjimo.
Garsus tulpių augintojas
Su I.Jasiūniene susitinkame šeimos namuose Rožyne. Sutuoktiniai gyvena rekonstruotame vyro Alvydo tėvų name.
A.Jasiūną puikiai pažįsta gėlininkai. Jis buvo vienas didžiausių tulpių augintojų Panevėžio krašte. Dabar vyras susidomėjęs vynininkyste: augina įvairių rūšių vynuoges ir eksperimentuoja gamindamas vynus.
I.Jasiūnienė žemaitė, gimė ir augo Darbėnuose, Kretingos rajone. Šeimoje buvo 5 seserys, visos dabar labai draugauja šeimomis, dažnai susitinka.
„Kai grįžtu iš Žemaitijos, vaikai primena, kad kalbėčiau normaliai“, – panevėžietė džiaugiasi, kad gimtos tarmės neužmiršo.
Erdvus šeimos namas tarsi padalytas per pusę. Dalis, kur gyveno dabar sostinėje įsikūrę vaikai, nešildoma, sutuoktiniams sočiai su virtuve sujungtos svetainės ir miegamojo antrame aukšte.
Čia pat, svetainėje, stovi molbertas ir moters tapybos reikmenys. Ant stovo – vienintelė namie likusi kopija: A.Modiljanio „Apsinuoginusi gulinti moteris“, šalia nebaigtas natiurmortas ir ką tik nutapytas vyro Alvydo portretas.
„Piešdama nepritaškau, mano ir dažų paletė labai tvarkinga, ir teptukai švarūs, į dėklą sukaišioti“, – nusistebėjus, kad aplinka nė iš tolo neprimena dažų dėmėmis išmargintų menininkų dirbtuvių, paaiškina moteris.
„Baigus mokyklą tėvai nelabai turėjo iš ko į mokslus leisti. Atvažiavau į Panevėžį, įsidarbinau „Ekrane“ ir Kauno politechnikos instituto vakariniame skyriuje pradėjau studijuoti energetikos mokslus. Jokių potraukių dailei nebuvo, gal labiau muzikai, mūsų visa giminė muzikali ir daininga. Tėtis grojo armonika, mama gražiai dainavo, viena sesuo baigė smuiko klasę, kita akordeono, trečia fortepijono“, – pasakoja I.Jasiūnienė.
Buvo jau atšventusi 50-ąjį gimtadienį, kai šeimos draugė Jūratė ėmė kalbinti lankyti dailės studiją. Tais metais vaikų dailės mokykloje kaip tik atsidarė vakarinis skyrius suaugusiesiems.
Nusitempė beveik prievarta
Tiesa, nuolat idėjų pilna Jūratė pirmiausia į dailės studiją ėmė kalbinti A.Jasiūną. Dabar savo plastiko gaminių įmonę turintis elektrikas inžinierius nuo jaunystės domėjosi menais, net svajojo apie Dailės institutą, bet pabūgo, kad neturi specialaus pasirengimo.
Kai būsimi sutuoktiniai susipažino „Ekrane“, tame pačiame ceche, vyras šiek tiek tapė, o dailės istorija, jos raida domėjosi visada.
Bet dabar A.Jasiūnas į kalbas su šeimos drauge nesileido, tad Jūratė ėmė įkalbinėti jo žmoną.
„Ji tiek prie manęs prikibo, kad net pyktelėjau. Ji norėjo surinkti kuo didesnę kompaniją, o aš teptuko rankose nubuvau laikiusi, ką gi ten veiksiu?“ – pasakojo panevėžietė.
Rudenį ji atsilaikė įkalbinėjimams, bet pavasarį nusileido, ryžosi pabandyti.
„Kodėl moterys po 50-ies imasi įvairių veiklų? Ogi todėl, kad vaikai užauginti“, – šypsojosi pašnekovė.
Suabejojo, ar dera kopijuoti
Dailės mokytoja Irina Nosova naujokei per patį pirmą užsiėmimą davė, regis, neįveikiamą užduotį – pradėti mokytis piešti kopijuojant impresionisto K.Monė „Aguonų lauką“.
Švelnių virpančių spalvų drobė alsavo prancūziškos vasaros karščiu, reginys tarsi mirgėjo prieš akis, bet kaipgi įmanoma tai pakartoti?
„Piešiau guašu. Sekėsi labai sunkiai, bet piešiau iš užsispyrimo, mačiau, kaip kitoms studijos narėms gerai sekasi, kuo aš blogesnė?“ – prisiminė pašnekovė.
I.Jasiūnienė įsitikinusi, jog tai mokytojos I.Nosovos pedagoginis nuopelnas, kad ji kaskart vis drąsiau brido į dailės lankas.
I.Jasiūnienei kilo abejonė, ar teisinga mokytis piešti kopijuojant kitų jau nupieštus kūrinius. Ėmusi domėtis dailės istorija, ji greit įsitikino, jog toks metodas yra priimtinas, žymiausi menininkai ranką lavino kopijuodami klasikais tapusius savo pirmtakus.
Kelionėse – per meno muziejus
Jasiūnų šeima labai mėgsta keliauti. Sutuoktiniai išmaišę pusę pasaulio: lankėsi Japonijoje, Indijoje, Kinijoje, Meksikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Sirijoje, Libane, Europos šalyse.
Pora aplanko žymiausius tų šalių muziejus, meno galerijas.
„Australijoje daug kur eksponuojami didžiuliai ryškiaspalviai aborigenų paveikslai, atlikti ypatinga taškinių potėpių technika. Vyras pažiūrėjo į kainas: 3–5 tūkstančiai australiškų dolerių. Sako: „Negi aš tokių nenupaišysiu?“ Grįžom namo ir nupiešė. Pasitarė su dailę baigusia dukterėčia, paklausė kai kurių techniškų patarimų, nusipirko drobę, dažų ir nupaišė“, – I.Jasiūnienė atskleidžia ir vyro talentą.
Kai pora grįžo iš Japonijos, šeimos galva dar kartą išsitraukė dažus ir padarė vieno japonų dailininko paveikslo kopiją.
Bet nuo to momento, kai teptukus į rankas paėmė I.Jasiūnienė, sutuoktinis tapyti nebebando.
„Jis tik stovi už nugaros ir komanduoja, dėl to ir pykstamės. Kartais ir teisingai pataria, bet pagyrų iš jo nesulaukiu“, – sako moteris.
Negali būti nei geriau, nei blogiau
I.Jasiūnienė tik juokais sako, kad jai piešiant už nugaros stovintis vyras trukdo, iš tikro jis žmoną labai skatina tobulėti. Jis internete surado mokomųjų filmukų apie įvairias tapybos technikas.
Pirmus metus I.Jasiūnienė intensyviai piešė peizažus ir natiurmortus. Važiuodama į gimtinę prisifotografuodavo vaizdų, o paskui juos paversdavo paveikslais.
„Draugai ragina piešti kelionių vaizdus, esu nutapiusi Australijos vandenyno pakrantės kelią. Pavartau Sirijos ir Libano albumus, gal tai bus penas ateičiai“, – sako ji.
A.Jasiūnas iš antikvariato buvo nupirkęs senovinį paveikslą. Tada panevėžietė pirmą kartą kopijavo prieš save pastatytą originalą.
Yra teigiančių, kad moters darytos kopijos geresnės ir už originalus. Tokios pagyros piešėją liūdina: vadinasi, nepasiekta tikslumo.
Pati praėjo impresionistų takais
Kai I.Jasiūnienė lankėsi Paryžiuje, Luvre ir Orsė muziejuje, kuriame saugoma didžiausia impresionizmo ir postimpresionizmo šedevrų kolekcija, tapyti dar nebuvo pradėjusi.
Dabar, sako, į tuos kūrinius žiūrėtų kitaip.
„Buvome Pablo Pikaso muziejuje Ispanijoje, bet tų darbų kopijuoti dar negaliu, dar nepraėję 70 metų po jo mirties“, – aiškino panevėžietė.
Idėją perpiešti brangiausiai parduotų menininkų paveikslus I.Jasiūnienei pakišo sutuoktinis, nes, anot jo, jei kopijuot, tai geriausia. Jis net sąrašą sudarė.
Prieš imdamasi kopijų panevėžietė perskaitė viską, ką rado apie tuos šedevrus nutapiusius menininkus ir jų kūrybą. Ko nerado lietuviškai, dukra išvertė iš anglų kalbos.
Pirmiausia ji ėmė kopijuoti Edouard'o Manet „Pavasarį“, nes tas siužetas buvęs arčiausiai širdies. Dar suintrigavo ir dailininko biografija. E.Manet buvo sumanęs nupiešti madingą to meto Paryžiaus moterį visais keturiais metų laikais. Modeliu pasirinko žinomą aktorę. Nupiešė pavasario ir rudens variantus, o daugiau nespėjo, mirė.
Šis paveikslas vienam muziejui parduotas už 65,1 milijono dolerių 2014 metais.
V. van Gogho „Irisų“ panevėžietė ėmėsi, kai grįžo iš kelionės po pietų Prancūziją.
„Ėjom impresionistų takais. Van Goghas gydėsi Arlyje ir San Reme. Irisus jis nutapė atvykęs į ligoninę. Ta ligoninė dabar tokia pat, nuostabi aplinka, plačios irisų lysvės. Iš karto supratau, kodėl jis tas gėles nupiešė. Keliaudama po Provansą supratau ir tai, kodėl C.Monet piešė aguonas – ten, kur pažiūrėsi, raudonuoja laukai“, – aiškino pašnekovė.
Teismui nuogybės nedavė
Brangiausiai šiais laikais – už 300 milijonų dolerių parduotas yra 1892 metais P.Gauguino nutapytas kūrinys „Kada tu ištekėsi?“
„P.Gauguinas paliko žmoną, keturis vaikus ir išplaukė į vieną Taičio salą. Ten nerado to, ko tikėjosi, nebuvo taip gerai, kaip įsivaizdavo. Vedė ten trylikametę tamsiaodę mergaitę, ji jam pozavo, buvo modelis, ji ir paveiksle „Kada tu ištekėsi?“, – meno istorijos žiniomis dalijosi panevėžietė.
Važinėdami po Provansą Jasiūnai užsuko ir į Eksą, kur yra P.Cezanne'o muziejus. Įleido į jį tik penkiolikai minučių, prieš tai ilgokai atstovėjus eilėje.
A.Modigliani paveikslą „Apsinuoginusi gulinti moteris“ prieš dvejus metus nupirko kinų multimilijardierius už 170,4 milijono dolerių.
„Šitos nuogybės neišdrįsau pakabinti teisme“, – I.Jasiūnienė paaiškino, kodėl kopija šiuo metu namie.
P.Cezanne'o paveikslo „Kortų lošėjai“ kopiją moteris padarė bene greičiausiai – per pusantro mėnesio.
„Prie paveikslo dirbu kelis mėnesius, reikia, kad nudžiūtų sluoksniai. Negaliu piešti 5–6 valandas, kaip profesionalai, ilgiausiai prie molberto prastoviu porą valandų“, – pasakoja tapytoja.
Geriausia menų sklaida
I.Jasiūnienė turi aiškų atsakymą, kodėl ji sumanė tapyti kopijas.
„Ar žmonės pas mus labai žino, kas, kam ir už kiek pardavė šituos meno šedevrus? Ar žino, kaip jie atrodo? Ar yra matę bent reprodukcijas? Kol nepiešiau ir nesidomėjau, aš ir pati nieko nežinojau. Iš šių šešių paveikslų tik du yra muziejuose, kiti privačiose rankose, o ir muziejai svetimuose kraštuose retam pasiekiami, kas gi į juos nuvažiuos originalų pažiūrėti? Šios kopijos – tai savotiška meno sklaida“, – įsitikinusi I.Jasiūnienė.
Artimiausiuose panevėžietės planuose: bandyti perpiešti avangardisto Kazimiro Malevičiaus stačiakampius.
* * *
Tiesiog kūrybinga darbštuolė
Irina NOSOVA, Panevėžio vaikų dailės mokyklos ir suaugusiųjų studijos mokytoja
„Kad ir kaip tiksliai padaryta kopija, ji niekada neatstos originalo, profesionali akis visad matys skirtumą. Turint užsispyrimo ir laiko bei šiek tiek pasimokius valdyti spalvas, kopiją daug kas gali padaryti.
I.Jasiūnienė, aišku, gabumų turi, bet čia tiesiog 99 procentai darbo. Tad ši moteris – ne reto talento turėtoja, o labai kūrybinga darbštuolė.
Jos kopijų parodą aš pati rekomendavau muziejui, dėl to teko išgirsti visokių smerkiančių nuomonių.
Ta ekspozicija ne šiaip kopijų parodymas, o tarsi mokomoji programa. Prie kiekvieno paveikslo I.Jasiūnienė paruošė aprašus su tapytojų biografijomis ir kūrinio istorija, – tai ir yra visa parodos esmė. Moteris įdėjo didelių pastangų, tai nėra blogai.
Nesu girdėjusi, kad dar kur pasaulyje būtų surengta meno kūrinių kopijų paroda.
