A.Taurinskas per savo gyvenimą surengė kelias dešimtys įspūdingų kūrybos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo ankstyvųjų XX amžiaus 7–9 dešimtmetį sukurtų darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, jų gausu ne tik privačių kolekcininkų rinkiniuose, bet ir dažno vyresniosios kartos klaipėdiečio namuose.
Gimęs 1941 m. Šiauliuose A.Taurinskas sulaukęs septynerių su mama atvyko į Klaipėdą, kur mokėsi buvusioje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Po to gilino žinias Kaune, Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Lietuvos valstybiniame dailės institute baigęs tapybą, pagal paskyrimą atvyko dirbti į Elektrėnus.
1971 m. grįžęs į Klaipėdą A.Taurinskas čia gyveno ir darbavosi iki paskutiniųjų dienų: dėstė Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, ėjo ten direktoriaus pavaduotojo pareigas. Mokinių atmintyje išliko kaip mėgiamas ir jautrus pedagogas, mokėjęs paprastais žodžiais skiepyti meilę menui. Vėliau jis pasišventė tik kūrybai.
Dar studijuodamas institute pradėjęs dalyvauti parodose A.Taurinskas 1971 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Savo kūrinius jis eksponavo beveik visuose bendruose klaipėdiečių dailininkų vernisažuose Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, kitose užsienio šalyse.
A.Taurinsko vardas ir kūryba siejama su Klaipėdos kultūros renesansu – dar gūdžiu sovietmečiu įsiliejęs į menininkų bendruomenę jis savo darbais nemažai prisidėjo, kad neišvaizdus rusakalbis žvejų ir uostininkų miestas atgytų, nušvistų ryškiomis spalvomis, taptų patrauklus žmonėms.
Klaipėdos senamiesčio gatvelės ir kiemai, Baltijos vaizdai, jachtos, Drevernos žvejų dorės, jūros link vedantys smėlėti takai, Kuršių nerijos kopos, pasvirusios Girulių ir Melnragės miškų pušys, įvairiausių profesijų žmonių, kolegų menininkų portretai – bene svarbiausios ir ryškiausios A.Taurinsko paveikslų temos.
Menininko kūrybai būdingas atviras žvilgsnis į žmogų ir gamtą, jis mokėjo virtuoziškai perteikti erdvės pojūtį. Šviesų žaismas, niuansuotos ir kontrastingos spalvos, subtiliai vibruojančios drobių faktūros A.Taurinsko paveiksluose atskleidžia nepagražintą, bet visuomet širdį virpinančią gyvenimo tikrovę.
Dinamiškų formų, sodrių spalvų ir ryškių potėpių meistro A.Taurinsko kūryba paženklinta gilaus dailės suvokimo ir asmeninės patirties, žavi kompozicijų darna, nuoseklia ritmine struktūra, racionalumu. Jis tik artimiausių kolegų, bet menotyrininkų pagrįstai vadintas gyvuoju XX a. lietuvių tapybos klasiku.
Menininko dvasios neįveikė pastaraisiais metais jį užgulę sunkūs išbandymai. Net ir prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, vis labiau ribojamas paklusti nenorinčio kūno, A.Taurinskas neprarado poreikio ir įkvėpimo tapyti paveikslų.
Savo oria laikysena ir darbais A.Taurinskasdemonstravo išskirtinį gyvybingumą, mūzos ir kūrybos galios jo neapleisdavo – tuo įsitikino paskutiniųjų menininko parodų Klaipėdoje ir Vilniuje lankytojai.
„Ankstyvuosiuose ir pastarųjų metų A.Taurinsko paveikslus regime tą patį nerimstančios dvasios kūrėją, naujai interpretuojantį pamėgtas temas, deklaruojantį gyvenimą teigiančią tapybą. Netekome išskirtinio talento ir energijos menininko“, – sakė LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas.
Savo kūrybos A.Taurinskas nesureikšmindavo: „Motyvų aplink pilna, tik juos reikia pamatyti, o pamačius – parodyti. Nieko nedarau, tik paryškinu spalvą, kad ji veiktų žmones. Kai pavyksta, ir pačiam gerai. Muzikoje labai svarbu pajusti garsus, o dailėje – spalvas ir šviesą. Be to nieko nepadarysi. Tapyba – mano gyvenimas“.
Atsisveikinimas su A.Taurinsku – šeštadienį, sausio 14 d., 10-13 val. Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios gedulo namuose (Kretingos g. 40). Velionis bus laidojamas Joniškės kapinėse.
