Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje „Artifex“ atidaryta paroda turėtų būti įdomi ne tik meno mėgėjams, bet ir visiems, kurie domisi Vilniaus istorija arba sostinės bohemos gyvenimu.
Grafikė Danutė Jonkaitytė ir tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė pristatė publikai vizualų pasakojimą apie beveik dvidešimties metų senumo įvykius – „ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“.
– Kaip nutiko, kad dvi menininkės ne tik sumanė atidaryti kavinę, bet ir sėkmingai dirbo šį darbą net penkerius metus? – paklausiau E.G.Bogdanienės, parodai sukūrusios paveikslą iš ŠMC kavinėje išgertos kavos tirščių.
– Būtume dirbę ir ilgiau, bet ŠMC vadovybė, matyt, nusprendė, kad iš mūsų pernelyg mažai galima pasipelnyti. Juk kainas specialiai laikėme neaukštas, kad čia rinktųsi menininkai, o ne gerokai daugiau pinigų turinti publika.
Norėjosi išlaikyti šios vietos aurą. Juk sovietmečiu ši kavinė buvo įprasta Stasio Krasausko, Konstantino Bogdano, Augustino Savicko, Rimtauto Gibavičiaus, brolių Nasvyčių ir kitų to meto dailės garsenybių susitikimo vieta.
Pasakyčiau, prestižinė vieta, kur kiekvienas menininkas ar menu besidomintis žmogus svajodavo užsukti ir išgerti kavos šalia visų tų meno ikonų.
Tačiau po penkerių metų vietoj kokių nors pagyrimų ar paskatinimo išgirdome: „Pažaidėt, mergaitės, ir gana.“ Teko išeiti, nors buvo skaudu. Prasidėjo kitas gyvenimo etapas, tapau Dailės akademijos Tekstilės katedros vedėja. Parodos, stažuotės.
Kas žino, gal ir gerai? Gal per krizę būtume bankrutavę? Juo labiau kad visuomet svajojau ne apie maitinimo įstaigą, o apie menininkų susibūrimo vietą.
– Tačiau, kiek girdėjau, viskas prasidėjo nuo jūsų keptų itin gardžių pyragų.
– Prieš imdamasi kavinės dirbau savo draugės kavinėje „Afrika“, kuri buvo įsikūrusi Pilies gatvėje. Tuo metu sėdėjau su mažais vaikais namuose ir reikėjo kaip nors pramisti.
Taigi kepdavau jiems pyragus. Mano vyras kiekvieną rytą veždavo pyragus į kavinę, bet užsukdavo ir pas kolegas į ŠMC, kur dalis tų pyragų ir išnykdavo.
Taigi apie mano kulinarinius sugebėjimus ŠMC buvo gerai informuotas.
– O kas nutiko tai kavinei, kuri veikė toje vietoje anksčiau?
– Prieš mus buvo „Geležinis vilkas“. Kainos buvo užkeltos iki beprotybės. Kalbama, kad ten rinkosi „Vilniaus brigada“. Atsimenu, kaip prabangios mašinos užvažiuodavo ant šaligatvio ir sustodavo prie pat vitrininių ŠMC langų.
Kai mes pradėjome tvarkytis, radome sušaudytus langus. Stikluose buvo skylės po kažkokių susišaudymų.
O jei kalbame apie tuometes kainas, tai atsimenu, kaip tais laikais parodoje už savo kūrinį pelniau piniginę premiją. Už pusę premijos toje kavinėje nupirkau butelį šampano, kad galėčiau pavaišinti bičiulius. O kitos pusės man užteko pragyventi visą mėnesį.
– Kaip jums pavyko kavinei išsinuomoti vietą pačiame miesto centre?
– Tai buvo specifinė vieta, nes kavinė galėjo dirbti tik iki 19 valandos, nes neturėjo nei atskiro įėjimo, nei tualeto. Kai uždarydavo ŠMC, neveikdavo ir kavinė.
Bandyta kreiptis į pastato architektą šviesaus atminimo Vytautą Čekanauską, bet jis griežtai atsisakė duoti leidimą įrengti papildomą įėjimą. Tada „Geležinis vilkas“ persikraustė į „Amatininkus“, o mums pavyko laimėti konkursą.
– Kaip nutiko, kad kavinės verslo ėmėtės kartu su grafike D.Jonkaityte?
– Danutės studijoje Šiaurės miestelyje kartu gaminome rankų darbo popierių ir ji man papasakojo keistą nutikimą. Kartą atėjusi į ŠMC susitikti su tapytoja Dalia Kasčiūnaite pamatė, kad nepavyks išgerti kavos, nes kavinė uždaryta. Ir staiga išgirdo šviesaus atminimo R.Gibavičiaus balsą: „Na, Danute, imk ir padaryk kavinę.“
Tą patį vakarą paskambinau ŠMC direktoriui. Ar galėtume parašyti projektą konkursui? Jis pasiūlė pabandyti, o kadangi daug norinčiųjų nebuvo, tai ir laimėjome.
– O kuo papirkote V.Čekanauską? Juk jis sutiko pakeisti pastatą, kuris jau buvo pripažintas architektūros paminklu?
– Mes jo 70-mečio proga iškepėme vieno kvadratinio metro dydžio tortą su pikantišku sūriu ir dešra. Kaip vyrai mėgsta – karčiai sūrų.
Beje, šiai parodai vėl iškepėme tokį pat tortą.
Architektui patiko ne tik tortas, bet ir mintis, kad kavinė vėl taps menininkų susibūrimo vieta, kad jai vadovaus menininkai. Juk net pirmasis mūsų barmenas buvo aktorius. V.Čekanauskas pats mums nubraižė ir padovanojo projektą, kad būtų galima padaryti tualetą ir duris į Rūdninkų gatvę. Tiesa, už savo pastangas gavome ir dvigubai didesnę nuomos kainą.
Bet buvo daug ir kitokių dovanų, kurias, kaip ir V.Čekanausko brėžinius, eksponuojame parodoje. ŠMC architektas Valdas Ozarinskas sukūrė mums barą iš nebereikalingų mokyklinių staliukų ir kėdučių. Grafikas Vytautas Kalinauskas – fotografijų koliažą iš sovietinių laikų kavinės su Teodoru Valaičiu, S.Krasausku ir kitais.
Tai buvo ne šiaip eilinė Vilniaus kavinė, o menininkų bendruomeninis projektas. Toks savitas menininkų klubas. Daugelio jo narių – žinomų menininkų – darbus iš privačių kolekcijų atnešėme į parodą.
Tarp jų R.Gibavičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Vytauto Jurkūno, Ričardo Vaitiekūno, Kazės Zimblytės, Gražinos Kliaugienės, Evaldo Janso, Jurgos Barilaitės kūriniai.
* * *
Paroda „ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ galerijoje „Artifex“ veiks iki gruodžio 3 dienos.
