Kaip tik dabar atsirado puiki progą apie tai pasikalbėti su profesionalais akis į akį. Norėdami kuo daugiau savo profesinių paslapčių parodyti publikai, Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specialybės studentai ir dėstytojai surengė neįprastą parodą. VDA galerijoje „Akademija“ parodos atidarymo metu žiūrovus pasitiko iškilmingai, tarsi kokioje renesansinėje galerijoje išrikiuotos gipsinės klasikinių skulptūrų kopijos. Tai daugiausia dailės mokymo aplinkoje naudojami modeliai, kuriuos studentai ir moksleiviai piešia, mokydamiesi proporcijų, štrichavimo, erdvinės formos perteikimo. Kai kuriems parodos lankytojams iš karto kilo klausimas – kodėl parodoje eksponuojami Dovydų, Apolonų ir kitų žinomų mitologinių veikėjų kūnai prašyte prašosi „gydomi“? Viena skulptūra skilusi pusiau, kitoms taip pat ko nors trūksta – tai plaštakos, tai visos rankos...
„Jau rytojaus dieną parodos salėje įsivyraus kūrybinis chaosas ir skulptūros persistumdys taip, kaip bus patogiau restauratoriams“, sakė parodos rengėjai, atidarydami parodą. Jie nusprendė paprastai nuo pašalinių akių slepiamą restauravimo procesą paversti atviru ir visiems prieinamu. Taigi, dar savaitę – iki lapkričio 19 d. galima išvysti, kaip gyja skulptūrų žaizdos, „atauga“ nukirstos galūnės, švelnėja ir tobulėja formos. O ant galerijos sienų jau patyrę ir dar besimokantys skulptūros restauratoriai pristato savo atliktų darbų dokumentinę medžiagą, tad su visais galima susipažinti – ir tiesiogiai, ir neakivaizdžiai.
Su šia VDA katedra susijusių restauratorių nuopelnai įspūdingi – studentai ir jau baigę studijas profesionalai dirba svarbiausiuose Lietuvos kultūros paveldo objektuose, verčiasi privačia restauratoriaus praktika. Neretai gerokai apgadintas skulptūras jie geba atkurti tiesiog iš nieko. Štai kad ir Rūtos Glinskytės – Kavaliauskienės Hamadriadė iš Užutrakio dvaro sodybos, prikelta naujam gyvenimui. Tuo tarpu fotografijose matyti, kad iš skulptūros tebuvo likę atskiri gabalai. Beje, ši menininkė kartu su vyru, VDA dėstytoju ir parodos sumanytoju Nerijumi Kavaliausku ne vienerius metus dirbo prie Užutrakio dvaro sodybos skulptūrų, kurioms laikas ir okupantai buvo negailestingi. Yra žinoma, kad sovietų kareiviai šaudė į parką puošusias skulptūras, kovodami su jomis tarsi su aršiausiu priešu...
Apie ankstesnių laikų ir mūsų dienų barbarus ir skulptūrų karus parodoje kalbėjo Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintautas Abaravičius: „visais laikais apvalioji skulptūra, kaip Vakarų Europos civilizacijos ženklas, tapdavo vandalų taikiniu. Ir Artimuosiuose Rytuose dabar žudomi ne tik žmonės, griaunami miestai, bet naikinamos ir skulptūros. Norint ištrinti ir pakeisti istoriją, nusitaikoma į meno šedevrus“.
Taigi, parodos skulptūros – ne tik dailios garsių kūrinių kopijos, bet ir liūdnokas nesenos Lietuvos praeities priminimas. Sovietų santvarka pasistengė dvarų kultūrą kone visiškai ištrinti iš Lietuvos kraštovaizdžio bei mūsų savimonės. O juk dvarai kaip tik ir buvo tikrieji Vakarų Europos kultūros židiniai. Garsiųjų didikų giminių atstovai puošė skulptūromis savo aplinką ne atsitiktinai – jos veikė kaip garbės ir prestižo, erudicijos ženklas. Pagarbus požiūris į klasikinę skulptūrą Lietuvoje atgimsta, pas mus taip pat vis labiau domimasi ir kokybiškomis tokių kūrinių kopijomis. O VDA skulptūros restauratorių darbai netolimoje ateityje puikuosis Užutrakio dvaro sodyboje. Beje, juk šis ansamblis – vienas iš nedaugelio senųjų Lietuvos dvarų, kuriems pasisekė pakilti iš griuvėsių, atlaikyti verslininkų ir politikų spaudimą ir transformuotis į šiuolaikinę kultūros erdvę, išlaikiusią romantišką praeities dvelksmą.
Klasikinių skulptūros šedevrų kopijos – atskira istorija. Tokia meno kūrinių „pramonė“ Vakarų Europoje klesti jau daugiau nei šimtmetį. Puikių skulptūrų modelių kolekcijas savo fonduose turi ir Vilniaus dailės akademija, ir Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, taip pat – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla. Tačiau laikas eina, ir skulptūros natūraliai susidėvi, patiria įvairių „buitinių“ traumų – nulūžta, sudūžta atskiros detalės ar net visa figūra. Tada jas išgelbėti gali tik profesionalūs restauratoriai. Ne veltui parodos atidaryme jie išsiskyrė iš minios, pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika. Sportinio stiliaus restauratorių „uniformos“ kiek priminė ir baltus gydytojų chalatus. Iš tiesų – juk tai tikrų tikriausi skulptūrų globėjai ir gydytojai.
