Kabliukų pirkimas nebuvo gyvūnų mylėtojos protesto akcija.
Galerijoje „Meno niša“ galima pamatyti, kam tapybą Vilniaus dailės akademijoje šiemet baigusiai merginai prireikė tiek žvejybos įnagių.
Jos instaliacija „Tinkamos aplinkybės“ – 7000 paties įvairiausio dydžio ir formos sidabro spalvos kabliukų, kurie kybo ant valo erdvėje ir grasina įsikirsti į užsižiopsojusį žiūrovą.
Tiesa, į parodą vienu metu įleidžiami tik penki žmonės, todėl ir autorė, ir galerininkės tikisi, kad jie sugebės nepakliūti „ant kabliuko“. Kol kas tik viena žiūrovė pabandė tiesiausiu keliu nueiti iki galerijos lango, tačiau jai pavyko neįsipainioti, o akis apsaugojo akiniai.
– Kodėl nusprendėte teptukus iškeisti į kabliukus, o drobę – į galerijos erdvę? – paklausiau šiuo metu Dailės akademijos tapybos doktorantūroje studijuojančios 25 metų D.Minderytės.
– Kilo mintis apie idėjas, kurios sklando ore. Jos yra nesaugomos ir tu gali kokią nori idėją pasisavinti. O gali pamatyti ir tai, kaip tos idėjos, kurias laikei savomis, atsiranda kitų darbuose. Kaip jos ten pasikeičia.
Idėjų daug, o kai užkimbi už kurios nors – nepaleidžia.
Todėl žvejybiniai kabliukai čia labai tiko – aštrūs ir su užkarpomis. Jei įsikerta – ne taip lengva išsivaduoti.
Fizinis grėsmės pojūtis man buvo labai svarbus, todėl sumanymui ir prireikė ne teptuko, o kitokių išraiškos priemonių. Bet, mano akimis, tai taip pat tapyba, tik šiek tiek kitokia, erdvinė. Juk pagrindinis veikėjas ir paveiksle, ir čia – šviesa.
– Kur pirkote tiek daug kabliukų? Vilniaus žvejai turbūt nustebo pamatę iššluotas lentynas.
– Kai kuriose parduotuvėse man sakė, kad kai kurių kabliukų rūšių nupirkau tiek, kiek jie parduoda per metus.
Iš pradžių nusipirkau tik 1400, o paskui beveik kiekvieną instaliavimo dieną tekdavo važiuoti vis į kitą parduotuvę ir dar nusipirkti.
Smarkiausiai ištuštinau visą parą dirbančią žūklės parduotuvę Šeimyniškių gatvėje. Vėliau – Algirdo ir Kalvarijų gatvėse. Nemažai kabliukų ir gerokai pigesnio valo radau Kalvarijų turguje. Sužinojau, kad ten yra net trys vietos, kuriose prekiaujama žūklės reikmenimis.
– Visi jūsų kabliukai – sidabriniai, blizgantys. Kodėl rinkotės tokius, juk dabar galima gauti įvairių spalvų kabliukų?
– Mano sumanymui jie labiau tiko, nes atspindi šviesą, gerai atrodo erdvėje. Norėjau, kad žmogų iš tolo patrauktų tas grožis, blizgesys, o priėjęs arčiau žiūrovas patirtų fizinį diskomfortą, pajustų, kad aplinkui kabo aštrūs, pavojingi dalykai.
Tik pradėjusi jų ieškoti sužinojau, kad dabar jau gana mažai gaminama tokių sidabrinių. Dabar daugiausia gaminami iš tvirtesnio metalo ir spalvoti – juodi, raudoni, žali.
– Norite pasakyti, kad viena jūsų darbo minčių ta, jog aplink ore kabančios idėjos – pavojingas dalykas? Rizikinga ant jų užkibti?
– Taip. Todėl ir nenubraižiau ant grindų nuorodų, kur eiti būtų saugu. Dabar žmogus pats turi atsakingai pasirinkti, kur jam eiti, o gal iš viso neiti gilyn į galeriją.
Nors aš esu palikusi nemažai salelių, kur galima ramiai dairytis, pats ėjimas gana rizikingas. Galima nesunkiai užkliūti ir susipainioti.
Norėjosi pabrėžti, kad turime rinktis atsakingai – ne tik kelią, bet ir idėjas.
Labai džiaugiuosi, kad galerininkės neliepė man saugoti jų lankytojų. Mat užkabinus vieną kabliuką gali nukristi visas tinklas.
Galerijoje „Meno niša“ D.Minderytės instaliacija „Tinkamos aplinkybės“ bus rodoma iki lapkričio 18 dienos.
