53 metų grafiko G.Jonaičio paskyra feisbuke mirga nuo gydymo įstaigose sukurtų fotografijų, piešinių, koliažų.
Įdomaus grafiko vardą G.Jonaitis pelnė dar mokydamasis Dailės akademijoje, nustebinęs visus raižymo technika, kuriai reikia mikroskopo.
Jo meistrystę pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais galėjo įvertinti ir kiekvienas lietuvis, nes G.Jonaitis – daugelio litų banknotų autorius.
Naujausi menininko darbai taip pat nėra sandėliuojami kokioje nors dirbtuvėje. Vos sukurti jie atsiduria parodose. Tiesa, šį kartą grafikas jas surengė ne galerijoje, o Vilniaus universitetinėje ligoninėje ir Birštono turizmo informacijos centre. Ten, kur gydėsi.
– Kaip nutiko, kad taip smarkiai nudegėte nugarą, jog net atsidūrėte ligoninėje? – paklausiau G.Jonaičio.
– Vieną rugsėjo pabaigos vakarą vėlokai grįžau į butą, kurį nuomojuosi Užupyje. Sugedo karšto vandens šildytuvas, o šildymo sezonas dar neprasidėjo, tad namuose buvo šalta.
Įsijungiau virtuvėje elektrinę viryklę. Pasišildžiau virš jos rankas, o paskui atsukau nugarą.
Matyt, sušilęs užsnūdau. Atsibudau nuo baisaus skausmo – pamačiau, kad mano švarko nugarinė dalis liepsnoja. Gal koks skvernas užkrito ant kaitlentės. To ir užteko.
Kaire ranka puoliau plėšti drabužių, o dešine pyliau vandenį iš čiaupo į puoduką ir laisčiau tuos nuplėštus drabužius, kad butas nesudegtų. Kol nusiplėšiau švarką, megztinį ir marškinėlius, nugara spėjo gerokai nusvilti.
Apsvaigęs nuo skausmo išlėkiau iš buto ir ėmiau belstis pas kaimynus. Buvo vėlu, ir ten gyvenančios moterėlės turbūt pamanė, kad koks nors girtuoklis baladojasi, nes durų neatidarė.
Laimė, kad išgirdęs triukšmą iš gretimo buto išbėgo jaunas vaikinas ir iškvietė greitąją.
– Tuomet ir paaiškėjo, kad laukia rimta operacija?
– Greitosios pagalbos gydytojai dar abejojo, ar būtina mane vežti į ligoninę. Matyt, viskas dar neatrodė taip baisiai. Bet aš pats paprašiau, kad nuvežtų. Ir gerai padariau, nes jau kitą dieną atsidūriau operacinėje.
Buvau smarkiai apdegęs. Gydytojas parodė mano nugaros nuotraukas, darytas prieš operaciją. Šiurpus vaizdelis – nugaroje juoda skylė ir kažkokie raudoni mėsgaliai iš šonų.
Dabar planuoju buvusiose Dailės akademijos keramikų dirbtuvėse surengti parodą, kurioje tas nuotraukas parodysiu. Į feisbuką jų neįkėliau – pernelyg baisios.
– Tai bus jau trečioji paroda po operacijos? Kodėl nusprendėte surengti parodą Vilniaus ligoninėje, o vėliau – Birštone, kur sveikote sanatorijoje?
– Man ir dabar atrodo, kad tame Terminių traumų skyriuje Greitosios pagalbos ligoninėje (Vilniaus universitetinėje ligoninėje. – Red.) dirbantys gydytojai – kaip kokie angelai. Juk ten didžiausi bėduliai atsiduria. Ir mane labai prižiūrėjo. Išgulėjau ligoninėje aštuoniolika dienų.
Žinoma, norėjosi kaip nors atsidėkoti. Sukūriau ir gydytojo portretą su angelo sparnais. Prisipirkau lėlyčių ligoninės kioske, prisirinkau lapų kieme. Viskas tiko.
Parodos atidarymas vyko mano išrašymo dieną ir buvo gana kuklus. Juk daug žmonių į tokį skyrių nesukviesi. Susirinko daktarai ir iš kitų skyrių, skyriaus vedėjas, sesutės, pacientai. Surūgusių nebuvo, nes aš dirbdamas į pasaulį mėgstu žiūrėti per šmaikštumo ir juoko prizmę.
– Tačiau šalia šypsnį keliančių koliažų jūsų naujausiose parodose – daugybė portretų. Grįžtate prie klasikos ar tiesiog palatoje turėjote tik pieštukus?
– Dabar beveik niekas taip nebepiešia, tai atsiranda toks lyg ir naujumo momentas. Man tiesiog smagu, lavinu ranką. Portreto piešimas – gana ilgas procesas, lyg kokia meditacija.
Draugai ir giminės man prinešė pieštukų, popieriaus, drobių. Susikroviau tą visą turtą ant palangės, bet išaiškėjo, kad ligoninėje taip negalima. Pagaliau radome kompromisą, nes slūgstant skausmui visokių sumanymų buvo pilna galva.
– Ar medikai rasdavo laiko jums papozuoti?
– Nebūčiau net drįsęs prašyti. Nufotografuodavau su telefonu ir jau tuomet pagal tą nuotrauką piešdavau. Kaip tikras amatininkas. (Juokiasi). Galėčiau puikiausiai Basanavičiaus gatvėje Palangoje portretus piešti ir pinigų užsidirbti.
– Operacija buvo labai sudėtinga? Ar pernelyg į tai nesigilinote?
– Man buvo įdomu, todėl gydytojai viską smulkiai moksliškai išaiškino. Ir kaip nuo šlaunų man su tokia specialia tarka nuėmė odą, kaip paskui ją mirkė specialiame skystyje, užtempė ant nugaros ir prikabino medicininiu segikliu.
Taip prisegti, pasirodo, yra geriau nei siūti, nes ligonis mažiau nukraujuoja. Prieš išleisdami visas tas kabes man su pincetu iš nugaros ištraukė ir parodė. Nieko ypatinga – tokios, kokiomis mokykliniai sąsiuviniai ar „Lietuvos rytas“ susegamas. Tik mažesnės.
Prašiau, kad man parodai ir tas kabes, ir tvarsčius nuo nugaros atiduotų, bet nedavė. Gal dėl kokių nors higienos sumetimų.
Ligoninėje nori nenori į visas tas medicinos subtilybes įsigilini. Ir dar su likimo bendrais aptari. Visokiausių istorijų ten prisiklausiau – galėčiau romaną parašyti.
Paklausiau vieno žmogaus, kas jam nutiko, kad vaikšto su užklijuota akimi. Pasirodo, jam žmona iš spintelės vietoj akių lašų padavė sieros rūgšties buteliuką. Kai nusistebėjau, kam reikia vaistų spintelėje laikyti sieros rūgštį, paaiškino, kad tai geras vaistas nuo karpų.
– Ar piešti po operacijos pradėjote norėdamas užmiršti skausmą?
– Man tai buvo pirma operacija gyvenime. Nesu dažnas ligoninių pacientas. Operacija prasidėjo pusę devynių ryto, o antrą valandą jau pradėjau vaikščioti. Bet skausmas, aišku, buvo. Ypač kai perrišinėdavo nugarą ir šlaunis.
Tiesa, nugarą ypač žiauriai skaudėjo ne po, o prieš operaciją. Tą naktį tai negalėjau nusėdėti vietoje, daviausi po visą skyrių. Daktarai net psichiatrę man iškvietė, bet ji pasakė, kad viskas gerai, tik skausmas pernelyg smarkus.
Visai įdomiai pasikalbėjome. Sužinojau, kad net man įprastus nuotaikų svyravimus – nuo depresijos iki pašėlusio noro dirbti – galima vaistais suvaldyti.
Pieštuką į rankas paėmiau kokią trečią dieną po operacijos. Piešiau viską, kas buvo aplink. Savo ranką su lašeline, daktaro, sesutės portretą. O po to dar ir jos šuns portretą.
– Telefonu darytomis nuotraukomis ir naujų portretų vaizdais iki šiol beveik kasdien užpildote savo paskyrą „Facebook“ tinkle. Ar po tos nelaimės nesinorėjo nuo visų atsiriboti, pasislėpti?
– Ne, ne toks mano būdas. Kad ir kaip sunku būtų, visuomet stengiuosi nenukabinti nosies. Jei tik pradėsi liūdėti – nieko gero nebus. Kiek galėjau, tiek paišiau.
Man pačiam tai – tarsi naujas iššūkis. Dabar ir kitas parodas norisi rengti neįprastose vietose.
