Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje veikia istorinė apatinių drabužių paroda. Eksponuojama daugiau kaip 200 eksponatų, kurie siūti nuo 18 amžiaus. Čia atsiskleidžia intymioji gyvenimo pusė, nefiksuota nei laiškuose, nei paveiksluose. Tarsi atsukus laiką atgal atsiveria vaizdas, kuo vilkėjo dirbanti 18-ojo amžiaus Anglijos moteris, kuo dabinosi 19-ame šimtmetyje gyvenusi pasiturinčio brito pati.
Rankomis smulkiais raštais siuvinėti apatiniai tarsi meno kūriniai, žavintys išmone ir meistryste. Korsetams siūti naudoti plika akimi nematomi įtvarai ir net banginio ūsai. Vienoks audinys ir siuvinėjimas rinktas medžioklės, kitoks – pirmosios nakties apatiniams. Toms, kurios buvo nepatenkintos savo formomis, padėdavo meistrai: metalinėmis vielomis padidindavo norimą kūno dalį. Įpratusiai patogius drabužius dėvėti šiuolaikinei moteriai senosios mados, kai moteris turėjo įtilpti į delnais apkabinamą korsetą, atrodo nesuprantamai ir net nusikalstamai. Parodoje eksponuojama rentgeno nuotrauka, kurioje matyti 1908 metais į korsetą įsispraudusi ir šonkaulius sulaužiusi moteris. Nenuostabu, kad pora, pradėjusi siūti patogesnius ir moters vidaus organų nevaržančius korsetus, buvo apdovanota Jungtinės Karalystės premija.
Ekspozicija supažindina su kelių amžių britų madomis, atskleidžia kiekvienam amžiui būdingą grožio idealą, tobulas formas, populiarius audinius, liudija lyties, seksualumo ir moralės tradicijas. Ano meto laiškuose mokslininkai beveik neranda žinių apie apatinius, todėl išlikę saugomi eksponatai įdomūs norintiesiems geriau pažinti britų mados raidą, šios tautos gyvenimo subtilybes.
Parodos kuratorių kvietimas švęsti moteriškumą veikia. Dažna, parodą aplankiusi moteris stabteli prie čia veikiančios parduotuvės ir apžiūri apatinius, tarsi siekdama prilygti anų laikų moteriai. Išėjus iš Viktorijos ir Alberto muziejaus į akis pirmiausia krinta apatinių parduotuvės, tada kyla noras lyginti skirtingų epochų madas ir formas.
Ne mažiau paveiki ir prieš savaitę Londono Nacionalinėje galerijoje atidaryta italų dailininko Karavadžo (Caravaggio) darbų ir jo mokinių paroda. 17 amžiaus dailininkas, gyvenęs iki 39-erių metų, buvo ir lieka vienas ryškiausių pasaulio tapytojų. Jam būdingas gebėjimas atvirai, įtikinamai pasakoti paprastų žmonių istorijas, tobulai suderinti šviesą ir šešėlį, yra stulbinantis. Emocijų prisodrinti, smulkiausią detalę išryškinantys paveikslai pranoksta kino filmą. Regis pats tampi drobėje pavaizduoto veiksmo dalyviu. Žvelgiant į berniuko, kuriam įkando driežas, paveikslą, tarsi jauti jo skausmą. Paveikslas, kur pavaizduoti vienas į kitą nežiūrintys „Kortų sukčiautojai“, net pulsuoja apgavyste ir varžytuvėmis.
Negaliu pamiršti drobės, kurioje pavaizduota akimirka, kai Judas išduoda Kristų. Nusižeminęs Jėzus leidžia bučiuojamas Judo, bet sudėtos rankos išduoda iš skausmo plyštančią jo širdį. Paveikslas toks tikroviškas, kad, rodos, jauti Jėzų sulaikančių kareivių jėgą.
Nužudęs žmogų ir dėl to iš Romos priverstas išvykti Karavadžas nutapė geriausius savo darbus. Londono Nacionalinėje galerijoje galima apžiūrėti, kaip Salomėja priima nukirstą Jono Krikštytojo galvą. Įvykio dramatizmą išduoda detalės. Padėklą, ant kurio padėta galva, ji laiko ne plikomis rankomis, o padėtą ant rankšluosčio. Jos žvilgsnis nukreiptas į šoną, o nukirsdinta Jono Krikštytojo galva atrodo taip įtikinamai, kad, rodos, jauti paskutinį išeinančio žmogaus atodūsį.
Prietemoje tapyti portretai atrodo taip, lyg juose pavaizduota žvakė iš tiesų dega ir skleidžia šviesą, šilumą. Staiga suvoki, kad ši žvakė švies ir daugeliui po mūsų gyvenančių kartų. Taip pat jauti gyvenimo tikrumą. Kartu neapleidžia jausmas, kad prisilietei prie amžinybės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
