Šį penktadienį paaiškės laimės vieną svarbiausių Lietuvos meno erdvės lošimų – bus paskelbti Jaunojo tapytojo prizo laureatai. Konkurso finalininkų paroda pirmą kartą rengiama Vilniaus meno mėgėjams dar neįprastoje vietoje – Vytenio gatvėje šią vasarą atsidariusioje galerijoje „Tsekh“. Ten bus paskelbti ir apdovanoti geriausi Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – jaunieji tapytojai.
Sostinės galerijoje „Meno niša“ rodyta naujausių 2010 metų šio prizo laimėtojos J.Kyzikaitės darbų paroda „Kauliukų tapyba“ ir menininkės kūrybos pristatymas šį savaitgalį Paryžiuje vykusioje meno mugėje YIA, dar sykį patvirtinto, kad šis konkursas – iš tiesų puikus startas įdomiems menininkams.
Naujausi J.Kyzikaitės paveikslai perša mintį, kad aktualioms socialinėms problemoms neabejinga autorė nusprendė patyrinėti nuo azartinių lošimų ir kompiuterinių žaidimų priklausomybę patiriančių žmonių pasaulį.
Tačiau Jaunojo tapytojo prizo konkurso nugalėtoja ir dviejų dukrų mama iš tiesų nesusigundė paklaidžioti prietemoje žybsinčių lošimų automatų labirintais ar papramogauti kazino. Jau kelerius metus žaidimų tema besidominti menininkė lošimo kauliukų principą nusprendė panaudoti tapyboje.
– Kaip kilo mintis išbandyti tokį keistą tapymo būdą – sudėlioti paveikslus iš kauliukų parinktų elementų ir jų derinių?
– Mėgstu praktikoje patikrinti įvairias teorijas. Pavyzdžiui prancūzų filosofo Henri Bergsono pokšto ir netikėtumo aiškinimas pasirodė puikus, bet jis tiko teatrui, performansui, o tapybai – ne. Šį kartą – atvirkščiai. Kauliukai tiko taip puikiai, kad praktika net pranoko teoriją.
Perskaičiau garsiąją Luko Reineharto knyga „Kauliukų žmogus‟ (1971 m., lietuviškai išleista 2005 m.). Pagrindinį knygos veikėją nukankino kasdienė rutina, todėl jis nutarė ją paįvairinti žaidimu kauliukais.
Sugalvodavo taisykles, kokį veiksmą jis turės atlikti iškritus tam tikram skaičiui. Ir nors vienas tų veiksmų turėjo būti labai „nepatogus‟ – rizikingas. Juk žaisti neįdomu, jei nėra galimybės pralošti.
Knygos struktūrą ir herojaus likimą nulėmė kauliukai, todėl aš nusprendžiau pabandyti, ar tai veikia tapyboje.
– Nekilo pagundos pabandyti tai ir gyvenime? Ar mėgstate azartinius žaidimus?
– Ne, tikrai nesu azartinių žaidimų mėgėja. Man didžiausias azartas – tapyba. Net šachmatais išmokau žaisti tik antrame ar trečiame Dailės akademijos kurse.
Aš sąmoningai uždariau šį žaidimą darbo, tapybos erdvėje. Gyvenime man tai būtų nepriimtina. Perskaičiusi knygą puikiai suprantu, kaip siaubingai tai gali sužaloti žmogų.
Nors esu girdėjusi, kad Amerikoje yra nemažai šios knygos išprovokuotų sambūrių, tarsi sektų. Žmonės susiburia į bendruomenes, kurios gyvena pagal kauiukų žaidimo taisykles, turi savo internetinius puslapius.
– Knyga „Kauliukų žmogus“ buvo ypač populiari praėjusiame amžiuje, kai ji pasirodė. Tačiau pastaruoju metu ja vėl pradėjo domėtis vis daugiau žmonių. Kaip manote, kodėl?
– Visi užsisukame savo darbuose ir patenkame į rutiną. Po nepriklausomybės atgavimo viskas buvo nauja ir įdomu, o dabar gyvenimas teka gana ramia vaga. Žmonės jau nepasitenkina vien darbu ir kelionėmis, bet linkę surasti kokią veiklą, kur galėtų nueiti po darbo.
Vieniems tai sportas, įvairios ekstremalios pramogos, kitiems – rankdarbių ar dailės kursai. Visuomenė keičiasi. Žmonės tam pradeda negailėti laiko. Darbo rutina nusibosta, norisi susivokti, „kas aš esu be to darbo?“.
– Gal ir tapytojus vargina tapymo rutina?
– Na, kartais apima nerimas, jog darai tai, ką jau puikiai moki, renkiesi saugiausius kelius. Kai išmoksti visų amato gudrybių, tai jau žinai, kas patinka žiūrovams, kuo tikrai juos užkabinsi.
Todėl ir man tas kauliukų žaidimas padėjo išeiti iš komforto zonos. Susidėliojau daug skirtingų motyvų, o kuriuos jų pasirinkti, kokį skaičių, keliuose paveiksluose panaudoti bei daugybę kitų sprendimų lėmė tik kauliukais išristi skaičiai.
Kauliukai parinkdavo ir formatus. Net ir paveikslų pavadinimus surašydavau kelis ir pasirinkdavau vieną jų mesdama kauliukus.
– O kodėl tarp jūsų pasiruoštų motyvų yra tiek meškų iškamšų? Mėgstate medžioklę?
– Ne, tiesiog užaugau Kaune, todėl per dailės mokyklos pamokas mus vesdavo į Tada Ivanausko zoologijos muziejų piešti įvairių paukštelių, žvėrelių. Man buvo visai įdomu.
Kartą su savo vaikais vaikštinėjau po Laisvės alėją ir prisiminiau, kad šalia yra muziejus. Atgijo prisiminimai, užsukome, šį tą nufotografavau, taip ir atsirado briedis, meškos ir kitos iškamšos mano kolekcijoje.
Žinoma, sugalvoti, ką daryti, kai kauliukai sudėjo į vieną paveikslą mešką, manekenus, baseiną ir sienos kilimėlio kutus, – nebuvo labai paprasta.
– Sakėte, kad senovinio kilimėlio kutai jums primena košmarus, kuriuos sapnuodavote po močiutės pasakų. Ar iš tiesų pasakos ir sieninis kilimėlis prie lovos gali kelti siaubą?
– Na, tos lietuviškos pasakos, kurias man pasakodavo močiutė, buvo gana baisios. Visos tos elenytės, žarijų duobės ir kiti panašūs dalykai. Mano močiutė gyveno Akmenėje, tai dažnai važiuodavome pro Šeduvos malūną, kuris irgi apipintas įvairiausiomis istorijomis.
Man vakarais visi tie vaizdai susipindavo, tai aš ir tą malūną, ir tą Elenytę matydavau. Močiutė nejausdavo, kad man jau taip baisu, jog nebereikėtų daugiau pasakoti. Man buvo gal keturi ar penki metai ir naktį visi tie vaizdai sapnuose atgydavo.
Savo vaikams tų baisiųjų lietuviškų pasakų nebeskaičiau. O močiutės sienos kilimėlių man gaila, nes pardavusi namą ji buto jais nebepuošė. Blizgantys tapetai, euroremontas.
– O kaip susidūrėte su šiuolaikine lietuvių literatūra? Juk savo vaizdų archyvą papildėte piešiniais, sukurtais Anetos Anros knygai „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę‟.
– Kartą šnekėjomės su Aneta prie kavos ir vyno taurės. Ji paklausė, ar nenorėčiau sukurti iliustracijų jos knygai. Paskaičiau rankraštį, jis man patiko, ir supratau, kad noriu pabandyti.
Norėjosi perduoti nuotaikas, o ne iliustruoti įvykius. Pavyzdžiui, skaitydama apie pelkę aiškiai mačiau prūdą jos kaime.
– Kokie „Kauliukų tapyboje“ buvo jūsų sumanyti patys nepatogiausi, rizikingiausi veiksmai?
– Vienas tokių – kurį laiką netapyti. Kai jis iškrito, net sutrikau. Gerai, kad šiuo metu studijuoju Dailės akademijos doktorantūroje, tai galėjau tuo metu rašyti teorinį darbą.
Mat kai tapau, tai visiškai negaliu rašyti. Tik kai kurias mintis, prisiminimus pasižymiu. O kai rašau, tai smegenys persijungia į žodžius ir ką nors padoresnio nutapyti tą dieną tiesiog nebepavyksta. Matyt visiškai kiti kaukolės skyriai dirba.
Kiti pasirinkimai buvo ne tokie kardinalūs – tiesiog keistesni, prie nieko netinkantys vaizdai. Pavyzdžiui, buvo tokie berniukai su kailiniais. Kauliukams iškritus juos nutapiau, bet iki šiol neužbaigiau darbo, tiesiog nežinau, ką su juo daryti. Matyt reikės vėl pasiklausti kauliuko. (Juokiasi).
– Praėjusią savaitę vyko meno mugė Paryžiuje, kurioje buvo pristatomi ir jūsų darbai. Ar mugių lankytojai daugiau klausinėja ir kalba apie darbus nei parodų atidarymų publika? Juk ne vienoje mugėje jūsų darbus jau yra nupirkę.
– Mugėse žmonės iš pradžių net nežino, kad aš tų darbų autorė, atvirai pasakoja, kas jiems juose artima, sukelia kažkokius prisiminimus. Jie svarsto, ar tiks tas paveikslas jų namuose. Tai dažnai net įdomiau nei solidžių kolekcininkų pirkiniai, kai darbai nukeliauja į saugyklas, o paskui – į parodas.
Visada malonu užmegzti pokalbį su žiūrovu. Ir neretai asmeninis kontaktas būna lemiamas pirkėjui. Vėliau tie kontaktai nedingsta, visada kviečiu juos į parodas, susitinkame, pasišnekame kaip geri draugai.
Tortus išvežė į Paryžių
J.Kyzikaitės kūrybą šį savaitgalį buvo galima pamatyti ne tik sostinės galerijoje „Meno niša“, bet ir Paryžiaus meno mugėje YIA. Intensyviai tarptautinėje meno rinkoje dalyvaujanti galerija „Meno niša“ Prancūzijos sostinėje pristatė keturių Lietuvos menininkų kūrybą. Tai jaunosios kartos kūrėjų – J.Kyzikaitės, R.Sakalausko, D.Bilkštienės ir P.Šliaupos – darbai.
Į Paryžių iškeliavusiame J.Kyzikaitės paveiksle „Laimės kompotas“ vaizduojamas tortais ir kitais gardumynais nukrautas stalas. Įdomu, kad pati menininkė pati beveik niekada nekepa tortų, nes jos dvi dukros ir vyras nemėgsta tokių saldumynų. Darbas sukėlė nemažą publikos susidomėjimą, tačiau jo formatas matyt buvo kiek per didelis prancūzams, mielai pirkusiems šmaikščius lietuvių tapytojos piešinius.
„YIA Art Fair 2016 „ – tai jau septintą kartą vykstanti šiuolaikinio meno mugė orientuota į jaunų ir perspektyvių menininkų kūrybą. Šiemet į meno mugę buvo pakviestos 65 galerijos, kurios pristatys daugiau nei 200 ryškiausių jaunosios kartos menininkų. YIA meno mugė vyko Paryžiaus širdyje įsikūrusioje „Carreau du Temple“, tuo pačiu metu, kaip ir garsioji FIAC meno mugė.
