1300 laipsnių Celsijaus – tokio karščio reikia keramikos darbams, kad jie taptų atsparūs lietui, šalčiui, vėjui. Japonų principu pastatyta krosnis per penkias paras prarijo beveik 30 kubinių metrų malkų.
Tokio tipo krosnys pasaulyje žinomos japonišku anagamos pavadinimu.
Praėjusį sekmadienį Dūkštų apylinkėse esančiame Karmazinų slėnyje, greta Karmazinų piliakalnio, buvo iškilmingai atidaryta ši krosnis. Ne tik B. Kelerienė, bet dar dešimt menininkų patikėjo savo darbus krosniai. Kai anagama atvėso, iš jos buvo išimta apie 150 darbų.
Visame pasaulyje anagamos būdu gimę kūriniai ypatingai vertinami kolekcininkų ir keramikos meno gerbėjų.
Šventėje buvo galima išsirinkti ir įsigyti šių kūrinius, išgirsti originalų muzikavimą ką tik išdegtais keramikos dirbiniais.
Renginys sutraukė minias žmonių, turėjusių retą progą pamatyti unikalų statinį. Krosnis įrengta pagal Tolimųjų Rytų senovės principus. Ji statyta iš šamotinių plytų, kurios sujungtos specialiu skiediniu, o dengiamąjį sluoksnį sudarė mišinys iš molio, šiaudų ir žvyro.
Ne vieną parą deginusi malkinę krosnį Keramikos meno centro įkūrėja B.Kelerienė nesigaili sugaišto laiko. Kartu su kitais Lietuvos keramikais ji ryžosi įdomiam eksperimentui.
Iš krosnies išimti puodeliai, arbatinukai, dubenys, vazos – visi daiktai atrodė natūralūs, panašūs į akmenį. Akį traukė ir įvairios skulptūrinės formos, kuriomis puošiamos sodybos.
B.Kelerienė svarstė, kad 30 kubinių metrų malkų – tokio kiekio malkų kai kam užtektų šildytis visą žiemą, bet ruošiant keramikos dirbinius reikia negailėti medienos.
Daug malkų reikia ne tik karščiui, bet ir pelenams susidaryti. Pelenai pradeda lydytis didesnėje nei 1200 laipsnių Celsijaus, jie ima varvėti nuo krosnies sienų kaip lietais lašai.
„Nuo to, kaip pasiskirsto krosnyje pelenai, priklauso ir keramikos dirbinių grožis“, – pasakojo B.Kelerienė.
Kol kaista pakuros, visi lipdiniai atrodo juodi. Vėstant krosniai, atsiranda vis įvairesnių spalvų, dažniausiai vyrauja rusvas tonas.
Keramikos gaminių spalva priklauso ne tik nuo karšio, bet ir nuo molio sudėties. Jei jame yra daugiau geležies oksido, nulipdyto daikto spalva gali būti tamsi, pavyzdžiui, kaip raudono vyno. Jei ilgai deginamas porcelianas, jis gali būti net baltas.
Nuo didelio pelenų kiekio deginami darbai gali apaugti tam tikru tokiu sluoksniu – lyg susidarytų koralų. Dėl šios priežasties išėmus iš krosnies indus, reikia nepatingėti gerai nuplauti ir poliruoti.
Karštis ne tik suteikia spalvą skulptūroms iš molio, bet ir jas užgrūdina. Bet lauko skulptūros yra lipdomos uždarų formų, kad į jų vidų nepatektų vandens. Jam užšalus susidarytų ledas, kuris gali suniokoti meno dirbinį.
B.Kelerienė jau ne vieną kartą stebėjo, kaip dega japoniška anagama. Ji studijavo ir tyrė tradicinę keramiką bei jos degimo paslaptis Japonijoje, susipažino su keramikos technologijomis viešėdama Korėjoje, Dominikos Respublikoje, Meksikoje, Gvatemaloje.
Lietuvės darbai apdovanoti įvairiuose prestižiniuose Japonijos keramikos konkursuose.
- Ar jūs esate profesionali keramikė? – paklausiau B.Kelerienės.
– Galėčiau taip pasakyti, nes aš gyvenu keramika, taip pat sugeba iš jos užsidirbti. Esu baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kur mokiausi grafikos paslapčių, stojau į Vilniaus dailės akademiją, į grafiką, ir dar penkiskart bandžiau laimę stodama į keramiką.
Man labai nesisekė, nes atsidurdavau pirma už brūkšnio. Pirmais metais, kai stojau, priėmė penkis žmones, vėliau – šešis, dar vėliau – septynis. Aš visada būdavau tarp tų, kurių nepriimdavo studijuoti.
Bet pasiekiau gyvenime visko, ko norėjau, – daug keliavau po pasaulį, mačiau istorinius keramikos darbus įvairiuose muziejuose, lankiau ne vieną privačią studiją, nesu naujokė, nes daug žinau apie keramiką, esu išbandžiusi įvairias keramikos technikas.
- Kas liko jūsų namuose, kai penkias paras kurstėte krosnį?
– Mano vaikai jau užaugę, turiu išsilaikyti pati, būtų blogai, jei sėdėčiau kam nors ant sprando, turiu draugą.
Mano vyriausias sūnus Laurynas ( 26 m.) studijavo freską ir mozaiką, antras sūnus Tomas Julius ( 22 m.) nusprendė tapti virėju, labai džiaugiuosi, kad pasirinko tokią specialybę. O duktė Salomėja (20 m.) susigundė studijuoti animaciją.
Aš vis primenu jaunimui, kad mokytųsi, nepraleistų paskaitų, džiaugtųsi tuo, kad yra studentai. Man nepasisekė studijuoti aukštojoje mokykloje. Dėl to jaučiu didelę nuoskaudą.
- Ar kada nors svajojote, kad vaikai sektų jūsų pėdomis?
– Nenorėjau, kad jie rinktųsi menininko kelio. Norėjau, kad jie būtų praktiški, laiku gautų atlyginimą.
Tarptautiniuose keramikų simpoziumuose dalyvauju tik tada, kai pavyksta už viską susimokėti.
Mano svajonė, kurią norėčiau įgyvendinti – nukeliauti į Daniją, kur yra puikus keramikos centras, ten įrengta daug įvairių krosnių, taikomos naujausios technologijos ir daug eksperimentuojama su naujomis medžiagomis.
Bet tam reikėtų apie 3 tūkstančių eurų, nes dalyviai turi susimokėti ne tik už gyvenamąją vietą, maistą, bet ir už molį, krosnies degimą. Lietuvoje tai būtų gerokai pigiau nei Danijoje.
– Ar neprailgo tiek ilgai kūrenti krosnį?
– Stengiausi savęs nenualinti. Bet būnant keramike galima pasiekti ir tam tikrų rekordų.
Vienas japonas net 20 metų statė krosnį anagamą. Jo tikslas buvo atkurti viduramžių krosnį, kuri buvo 50 metrų ilgio. Prieš dvejus metus šis japonas užkūrė savo krosnį ir degino ją net tris mėnesius.
Kartu su savo mokiniais jis buvo prisidžiovinęs daug malkų. Jis miegodavo po tris-keturias valandas, tada sumesdavo į krosnį malkų, ir vėl atsiguldavo pailsėti. Jam kitaip bėgo laikas, nes dirbant prie krosnies susimaišo diena ir naktis.
