Dvi moterys laiko parvertę vyrą ant lovos. Viena kumščiu spaudžia jo galvą, kad jis negalėtų jos pakelti nuo čiužinio, kol jos bendrininkė įrita į vietą liemenį. Abi moterys puikiai sudėtos, su galingomis rankomis, tačiau net ir joms tenka susivienyti, kad galėtų išlaikyti savo auką nejudrią, kol viena jų perrėžia jam kaklą šviesoje žibančiu kardu. Kraujas trykšta tamsiai raudonais geizeriais, kai ji pjauna. Ji negali sustoti, kol galva visiškai neatsiskiria nuo kūno. Jos aukos akys plačiai atmerktos. Jis puikiai supranta, kas čia vyksta.
Mirštantis vyras yra Holofernas, Izraelio priešas Senajame Testamente, o jam galvą pjaunanti moteris – Judita, dieviškosios apvaizdos paskirta jo žudikė. Tuo pat metu šis vyras – taip pat ir italų tapytojas Agostino Tassi, o moteris su kardu – Artemisia Gentileschi, kuri visa tai nutapė. Tai iš esmės yra autoportretas.
Du dideli, krauju permirkę „Juditos ir Holoferno“ paveikslai, kuriuos nutapė Gentileschi, išliko iki mūsų dienų. Vienas jų – Nacionaliniame muziejuje Neapolyje, o kitas – Uficių galerijoje Florencijoje. Jie beveik identiški, skiriasi tik kelios detalės. Pavyzdžiui, Neapolio Juditos suknelė yra mėlyna, o Florencijos – geltona. Tarsi šis vaizdas būtų jos nuolatinis košmaras, visą laiką jos galvoje besisukančios tragedijos finalinis aktas.
„Tokį žiedą tu įteikei man ir tokie yra tavo pažadai!“ – suriko Gentileschi, kankinama Romos teismo salėje 1612 metais. Jos pirštai buvo įkišti į žiedus ir tvirtai užveržti. Teisėjas pasiūlė saikingai naudoti „sibille“, taip vadinosi šis pirštų laužymo būdas, nes jai buvo vos 18 metų. Čia pat sėdėjo vyras, kuris ją išprievartavo. Tačiau niekam net nekilo mintis pakankinti jį. Be abejo, Gentileschi pasakė jam, kad jos pirštus veržiantis kankinimo įrankis ir yra tas vestuvių žiedas, kurį jis jai buvo pažadėjęs. Vėl ir vėl ji kartojo, kad jos pareiškimas apie išprievartavimą buvo tikras: „Tai tiesa, tai tiesa, tai tiesa, tai tiesa“.
Gentileschi buvo viena iškiliausių Baroko epochos menininkių ir viena ryškiausių maištingojo dailininko Caravaggio sekėjų. Šiurpusis šio tapytojo paveikslas „Judita ir Holofernas“ stipriai veikė jos kūrybą. Gentileschi darbus galima pamatyti parodoje „Beyond Caravaggio“ (Anapus Caravaggio), šią savaitę atidarytoje Nacionalinėje galerijoje Londone, ir tyrinėjančioje garsiojo dailininko mokinių ir konkurentų kūrybą. Žodžiais ir vaizdais dailininkė davė atkirtį vyrų smurtui, kuris dominavo jos pasaulyje.
Gentileschi pasiekė tokių neįtikėtinų, beveik neįmanomų dalykų, kad nusipelnė būti laikoma vienu garsiausių pasaulio menininkų. Ir ne tik dėl savo sėkmingos dailininkės karjeros tokioje epochoje, kurioje gildijų ir akademijų durys neatsiverdavo moterims. Ji padarė tai, ko nė viena kita, arba tik reta kuri Renesanso ir Baroko laikų moteris menininkė įstengė padaryti: ji sukūrė labai paveikią, ir labai asmenišką viziją. Jos paveikslai yra akivaizdžiai autobiografiški. Kaip Frida Kahlo, Louise Burgeois arba Tracey Emin, ji savo gyvenimą įterpė į savo meną.
Ir kaip brutaliai sulaužytas buvo tas gyvenimas. Laukiniame Caravaggio laikų Romos meno pasaulyje menininkai buvo turtingi, arogantiški ir galėjo daryti beveik viską, ką tik norėjo. Tačiau tik tol, kol išlikdavo baltojoje popiežiaus knygoje. Vaikystėje Gentileschi galėjo daug sykių susitikti Caravaggio, galbūt jis net paskatino ją tapyti. Juk dailininkės tėvas Orazio, taip pat gabus menininkas, buvo artimas Caravaggio draugas. 1603 metais Orazio ir Caravaggio kartu buvo teisiami už paskvilius apie jiems priešišką menininką. Savo parodymuose Orazio pamini ir Caravaggio, užsukantį į jo namus pasiskolinti poros angelo sparnų.
Tai tarsi Gentileschi vaikystės kadras: didysis Caravaggio užsuka ieškodamas rekvizito. Gimusi 1593 metais ji buvo dešimties, kai tai nutiko. Kai jai buvo trylika, nelaimės užgriuvo Caravaggio bičiulių ratą. Jis visuomet vaikščiojo skustuvo ašmenimis – nešiojosi kardą ir nevengė jį išsitraukti. Tačiau 1606 metais nukovė žmogų, kuris turėjo bičiulių popiežiaus rūmuose. Teko bėgti. Orazio ir jo dukra daugiau niekuomet nematė savo įkvėpėjo.
Būti dailininko dukra – baroko epochoje tai buvo vienintelė galimybė jaunai moteriai išmokti aliejinės tapybos amato pagrindų, kurie būtini profesionaliam dailininkui. Panašu, kad Orazio dėjo nemažai vilčių į savo dukrą – juk davė jai nepaprastą, klasikinį vardą. Kai ji jau buvo šiek tiek įgudusi tapyti, jis nusamdė jai mokytoją – gabų jauną dailininką Agostino Tassi. 1612 metais Orazio apkaltino Tassi išprievartavus jo dukterį, o taip pat išviliojus iš jos paveikslus, kurie buvo jo studijoje.
Teismo procesas tęsėsi septynis mėnesius ir šokiravo visą Romą. Gentileschi tapo įžymybe – pačiu blogiausiu iš visų įmanomų būdų. Neįtikėtina, bet kiekvienas šios bylos žodis išliko. Teismo proceso stenograma dabar atveria mums langą, pro kurį galime pamatyti, kaip gyveno Caravaggio laikų menininkai. Gentileschi prabyla iš 400 metų senumo dokumento – iškalbingai, drąsiai ir įtikinančiai. Tai retas pavyzdys moters iš tų, dar nemodernių laikų, pasipriešinusios prievartai, kuri buvo tapusi įprasta kasdienybės dalimi.
Tassi apgaule įsibrovė į jos kambarį ir užpylė ją nepriimtinais sekso pasiūlymais, liudijo dailininkė. „Po to jis nubloškė mane ant lovos krašto, prispaudė ranka krūtinę ir įspraudė kelį tarp mano šlaunų, neleisdamas jų suglausti. Keldamas mano drabužius jis užspaudė man burną ranka su nosine, kad negalėčiau šaukti“.
Ji priešinosi. „Aš įdrėskiau jam veidą, – sakė ji teisme, – pešiau jo plaukus ir, kol jis nespėjo vėl į mane įsiskverbti, aš sugriebiau jo penį taip smarkiai, kad net nuplėšiau jo gabalėlį“. Tačiau ji negalėjo jo sustabdyti. Po to ji puolė prie stalčiaus ir išsitraukė peilį. „Aš noriu nužudyti tave šiuo peiliu, nes tu man nuplėšei garbę“, – šaukė ji. Jis atlapojo savo švarką ir pasakė: „Štai aš“. Gentileschi metė peilį, bet vyriškis nuo jo užsidengė. „Kitu atveju, – sakė ji, – aš būčiau jį nužudžiusi“.
Mėnesius trukęs tyrimas užfiksavo painias liudininkų apklausas. Draugai, nuomininkai, menininkai ir giminės sukūrė Gentileschi aplinkos paveikslą. Ji vaizduota kaip paauglė, kuri visą laiką skiria tapybai, retai išeina iš namų. Tuo metu jos prievartautojas pasirodė dar blogesnis nei atrodė iš pradžių. Keletas liudininkų teigė, kad jis nužudė savo žmoną ir negalėjo pateikti įtikinamo pasiteisinimo.
Nepaisant to, Gentileschi buvo pasmerkta kankinimams, o Tassi paleistas į laisvę. Kodėl? Jį apsaugojo įtakingi globėjai, nes jo meno kūriniai – visai užmiršti šiandien – buvo tuo metu vertinami. „Tassi yra vienintelis iš tų menininkų, kuris niekuomet manęs nenuvylė“, – sakė popiežius Inocentas X. Pasak jo, kiti menininkai tik vaizduoja, kad yra garbingi vyrai, o iš tiesų nori Tassi pažeminti.
Gentileschi buvo dar paauglė, kai baigėsi teismo procesas. Ji užsitraukė gėdą tokioje aplinkoje, kur garbė buvo vertinama labiau už viską. Tačiau visa tai pelnė jai ir siaubingą tam tikros rūšies populiarumą. 1620 metais ji jau buvo sėkmės lydima dailininkė, tiesa, užsakymų ieškojusi kuo toliau nuo Romos. Ir ji keršijo, naudodama vienintelį ginklą, kurį ji turėjo: teptuką. Ji negalėjo aprašyti savo istorijos, nes, kaip išaiškėjo proceso metu, nebuvo labai raštinga. Tačiau ji galėjo ją nupiešti ir pakeisti jos finalą – kaip rodo jos paveikslas „Judita ir Holofernas“.
Visgi Gentileschi išryškina tą biblinės istorijos elementą, kuris nesudomino nė vieno dailininko vyro. Daugumoje paveikslų, net ir haliucinacinėje Caravaggio vizijoje, Judita vaizduojama su tarnu, kuris pasiruošęs paimti nukirstą galvą. Tačiau Gentileschi tarną paverčia jauna stipria moterimi, kuri aktyviai prisideda prie žmogžudystės. Taigi, nutinka du dalykai. Atsiranda toks žiaurus realizmas, apie kurį net Caravaggio niekada negalvojo – prireikė net dviejų moterų, kad nužudytų tą gyvulį. Ir kartu tai suteikia vaizdui revoliucinę potekstę. „O ką, – klausia savęs Gentileschi, – jei moterys susivienytų? Ar mes sugebėtume pasipriešinti vyrų valdomam pasauliui?“.
Parodoje „Beyond Caravaggio“ rodomas ir kitas Gentileschi darbas, jos 1622 metais sukurtas paveikslas „Zuzana ir seniai“. Čia ji vėl naudoja biblinį pasakojimą, norėdama kuo dramatiškiau parodyti, ką reiškė būti moterimi XVII amžiuje. Du seniai šnipinėja besimaudančią jauną moterį, bet Gentileschi sustiprina šiurpią baimės atmosferą leisdama vyrams prieiti visai arti ir spoksoti visai atvirai, tuo metu kiti dailininkai vaizduoja juos pasislėpusius ir stebinčius iš tolo. Kodėl ji rodo vujaristus visiškai nesidrovinčius, net nebandančius slėpti savo geidulių ir įsiveržiančius į asmeninę Zuzanos erdvę?
Šis trikdantis efektas keistai primena jos pačios persekiojimą. Teisme išaiškėjo, kad Tassi turėjo bendrininką, kuris taip pat geidė merginos. Jie abu sukiojosi netoliese, slapta klausydamiesi jos pokalbių ir ją stebėdami, visai kaip vujaristai, kamavę Zuzaną. Trauma, kurią Gentileschi sukėlė išprievartavimas ir teismas, kuriame ji nesulaukė teisingumo, persekiojo jos meną. Tačiau ta kančia jos nesunaikino. Atvirkščiai, vidinė jos paveikslų jėga padėjo jai tapti viena žinomiausių Europos dailininkių.
Net Didžiosios Britanijos rūmus pasiekė garsas apie ją. 1638 metais karalius Karolis I asmeniškai pakvietė ją į Londoną. Ten Gentileschi nutapė galbūt originaliausią ir svarbiausią savo darbą, kurį galima pamatyti parodoje „Portrait of the Artist“ (Menininko portretas), kuri kitą mėnesį bus atidaryta Buckinghamo rūmų Karalienės galerijoje. Paveiksle „Autoportretas kaip Tapybos alegorija“ ji pavaizdavo save kaip raumeningą, dinamišką, kupiną jėgų asmenybę. Tokią, kaip tos moterys, kurios prispaudė Holoferną. Tik vietoj kardo ji apsiginklavo teptuku. Prieš kelis amžius iki feminizmo pradžios Gentileschi juda per erdvę neįtikėtinai grakščiai, kaip savo įvaizdžio kūrėja, savo gyvenimo herojė.
Iš „The Guardian“ vertė Emilija Lapė.
