Eidami pro Dailės akademijos parodų salę „Titanikas“ šiuo metu pro jos
langą galite pamatyti nuogą didžiulės betoninės moters nugarą. Čia veikia
26 metų menininko M.Saukos skulptūrų paroda „Pasijuntu stebimas kito“.
Prieš kelerius metus baigęs skulptūros studijas garsių tapytojų Nomedos
Saukienės ir Šarūno Saukos sūnus Mykolas pernai debiutavo kaip rašytojas
išleidęs apsakymų rinkinį „Grubiai“.
Savo dailės kūrinių didesnės asmeninės parodos skulptorius iki šiol nebuvo
surengęs. Beveik trejus metus jis kūrė 3 metrų aukščio monumentalias
realistines figūras iš betono, kurias pagaliau nusprendė pristatyti
publikai.
Jo negąsdina tai, kad grubus, trupantis betonas daugeliui primena
sovietmetį. Laiko ženklai M.Saukos kūriniams suteikia papildomų prasmių,
kaip ir rūdys Neries pakrantėje stovinčiai Vlado Urbanavičiaus „Krantinės
arkai“.
Specialiai parodai sukurtame tekste M.Sauka kūrybos procesą aprašė kaip
savitą ritualą: „Daryti ką nors rankomis – tai pirmykštis malonumas.
Skulptūras kuriu iš vienatvės ir šiukšlių.
Kai ateina laikas lieti, dirbtuvėje tvyro kalkių, rūsio kvapas; drebiu
betoną į formas, iki sustings, jį reikia kasdien girdyti vandeniu. Išimu
iš formos, betonas korėtas, skylėtas, sutrūkęs, jis toliau trupės, skils
ir samanos. Šito ir tikėjausi.“
– Kodėl figūros sudėliotos iš atskirų dalių, tarsi kokie lego žaidimo žmogeliukai? Gal vaikystėje mėgote konstruoti? – paklausiau M.Saukos.
– Kurdavau visokius žmogeliukus, tačiau ne iš lego detalių, o iš gilių,
kankorėžių, pagaliukų, laikraščių. Nelabai mėgau lego, kaip ir visko, kas
yra paruošta. Pavyzdžiui, nekenčiau spalvinimo knygelių. Tiesa, tėvai jų
ir neduodavo, netgi drausdavo. Spalvinti? Tai jau ne!
Skulptūras darau vientisas, tik paskui jas supjaustau gabalais, kad
galėčiau visur vežioti. Kad būtų tas smagumas – nešioti su draugais.
Praeiviai visuomet nužvelgia, kai einu su kokia koja ar ranka, o man
padedantys bičiuliai krizena gavę kokią nepadorią dalį.
– Žmogus – iš rentinių, žmogus – šulinys. Jūsų tėvui tapytojui Š.Saukai tai turėtų patikti. Kaip tėvai vertina jūsų kūrinius?
– Šeimoje veni kitų darbų neaptarinėjame. Nebūna kažkokios analizės,
vertinimo ar komentarų.
Kartais net veidai nieko neišduoda. Tiesą pasakius, kai žmonės apžiūrinėja
mano darbus ar skaito mano tekstus, nežiūriu jiems į veidus, man norisi
nusisukti.
– Ar dažnai jus lygina su tėvu?
– Jei tik pamato nuogą žmogų, iškart nusprendžia, kad tai tėvo paveikslų
įtaka. Dažnai klausia, kodėl nelipdau jaunų ir gražių žmonių. Mano galva,
vyresni gali daug daugiau papasakoti nei jauni, jų kūnai – taip pat.
– O tapyti nebandėte?
– Bandžiau tapyti. Bet negaliu, neturiu kantrybės. Skulptūra – mano
užsiėmimas. Gal tai atėjo ir iš vaikystės žaidimų, bet dabar tai neturi
reikšmės.
Dar mažas būdamas pasakiau, kad trimačiai dalykai man patinka. Ir šioje
parodoje – paminklai, cementas. Gal kam primins ir kapines. Man iš tiesų
yra svarbus mirties laukas.
– Kodėl pasirinkote betoną, o ne kokią taurią medžiagą – medį, akmenį, bronzą?
– Pamėgau betoną dar Dailės akademijoje. Jį greitai galima išlieti,
procesas nenuodingas. Man patinka ir jo spalva, ir faktūra – visi tie
apibyrėjimai, nelygumai, iškorėjimai. Svarbu ir tai, kad ši medžiaga
turi istoriškai neigiamų prasmių. Juk sovietmečiu iš betono buvo daromi
ir paminklai.
Kas pinigų neturi, tas lieja iš betono. O kas turi – iš bronzos ar aukso.
Tokius, ir dar didesnius. (Juokiasi.)
– Kodėl jūsų skulptūros didesnės už žmogų?
– Kad būtų baisiau. Negaliu daryti dar didesnių, nes netilptų dirbtuvėje.
– Dusetose turbūt galėtumėte pasistatyti kokį nors aukštą angarą, bet tenkinatės loftu Vilniuje?
– Reikėjo palikti tėvų namus, turiu savo šeimą.
– Nebijote, kad kas nors pasiūlys šias skulptūras pastatyti ant Žaliojo tilto Vilniuje?
– Vis dar laukiu tokio pasiūlymo. Juolab kad ir skaičius tinkamas.
Keturios realistinės skulptūros. Penktoji – tai karkasas, kuris leidžia
žiūrovui pamatyti, kaip tie darbai kuriami.
– Vadinasi, jums aktuali ne tik mirties, bet ir amžinybės, įamžinimo tema. Gal dalyvavote kokiame nors paminklo konkurse?
– Dalyvavau Lukiškių aikštės konkurse. Su arkliu, žemaituku. Nelaimėjau,
gal raitelio pritrūko. (Juokiasi.)
Man oficioziniai paminklai ne prie širdies. Niekas jų nemėgsta, apeina
lanku. Pasikeičia kartos ir jie tampa nebeaktualūs. Man labiau patinka
gyvos atminties vietos, kuriose žmonės gali ką nors veikti, o ne
akmenimis išgrįstos paminklų aikštės, kur net vaikščioti sunku.
Pavyzdžiui, Lukiškių aikštę galima buvo palikti tokią, kokia buvo. Tik
sutvarkyti, kad nebūtų tokia pažliugusi. O dabar užsimojo sovietinę
žvaigždės struktūrą pakeisti labiau tautiška žvaigždute. Ir vietoj Vado
pastatys Vytį, nes turime būti didinga valstybė.
Nesuprantu, kodėl turime perimti didelių šalių kompleksus. Juk esame
maža šalis, kuri kažkuo kitu gali parodyti savo stiprybę. Lietuvos
istorija suteikia įvairių progų.
Kodėl atgavus laisvę ir nepriklausomybę būtina kopijuoti užkariautojų
įpročius? Jei nugriauname Leniną, tai būtinai ten reikia pastatyti savą
simbolį – tik dar didesnį. Man tai neatrodo teisinga. Juolab kad būtent
figūriniai paminklai dažniausiai ir būna patys prasčiausi.
– O kaip atsirado parodos pavadinimas? Kas tas stebėtojas? Dievas? Žiūrovas? George'o Orwello Didysis brolis? Šarūnas Sauka? Ar jūsų sukurtos žmogystos?
– Na, kiekvienas gali rasti savo interpretaciją. Kitas – kažkas
svetimas, nepažįstamas. Tas baisus kitas, kuris vertina, apibendrina.
Kai baigęs mokslus užsidariau savo dirbtuvėje, tai man visai patiko.
Tačiau po kelerių metų staiga pajutau, kad ten jau esu ne vienas.
Pasijutau nesmagiai. Teko kažką daryti.
– Aplankė kokia nors mūza? Ar pajutote, kad į jus spokso jūsų sukurtos skulptūros?
– Skulptūros. Ne tik autorius formuoja kūrinį, bet ir kūrinys – autorių.
Todėl darbas žmogui tampa tuo „kitu“.
– Gal todėl, kad darbai – kaip gyvi? Kuo jus traukia realistinė skulptūra, kuri dar visai neseniai buvo laikyta atgyvena, o dabar domina vis daugiau kūrėjų ir meno vertintojų? Net JAV meno mokyklos vis dažniau kviečiasi tradicinės skulptūros dėstytojus iš Italijos.
– Autoriaus ir kūrinio santykiui stilistika esminės įtakos nedaro. Taip
pat gali veikti ir abstrakcija.
Kalbant apie meno madas, kai kuriose šalyse iš tiesų jaučiamas figūrinio
meno renesansas, tačiau Lietuvoje kol kas – ne. Pas mus figūratyvumas ir
realizmas vis dar keiksnojami.
Nors aš puikiai įsivaizduoju šiuos darbus ne parodoje, o kur nors parke.
Gal ne pilnai sudėtus, gabalais. Taip jie irgi įdomiai atrodo. Juk ir
monumentams kartais galvas nupjauna. Po parodos planuoju vieną pasistatyti
Vilniuje, šalia namų, pusiau atvirame kieme.
– Esate sakęs, kad surengęs parodą jaučiatės kaip grįžęs iš kelionės ar išsiskyręs su mergina. Paroda jums kelia neigimas emocijas?
– Ne, man liūdna tuomet, kai tenka susirinkti darbus parodai pasibaigus.
Kai eksponuoji, rodai – jautiesi svarbus, nors ir drovus. Žmonės ateina,
žiūri, darbai gyvena savo gyvenimą, o paskui viskas pasibaigia.
Šį kartą žinojau, kad mano parodos metu vyks rinkimai. Akivaizdu, kad
žmonės ieškos įvairių asociacijų. Kartą rinkimų karštinės metu kūrybinėse
dirbtuvėse dėliojau akmenis vieną ant kito. Priėjusi moteriškė paklausė,
ar mano darbas susijęs su rinkimais, nes trys akmenys – kaip trys
patarėjai vienam Seimo nariui.
Man į galvą niekuomet toks klausimas nebūtų šovęs. Taigi, manau, kad ir
šiuos darbus kas nors interpretuos rinkimų kontekste. Nes Seimas ir
balvonai žmonėms labai artimos sąvokos. O mano parodoje kas nors būtinai
įžvelgs balvonus.
