Simboliška, kad atsisveikinti su šiuo iškiliu menininku galime rudens viduryje, ką tik paminėję Šv.Mykolą. Antradienį, spalio 4 dienos vakare Vilniaus galerijoje „Akademija“ atidaryta paroda „In Memoriam Leopoldas Surgailis (1928.03.16 – 2016.08.04)“. Ji veiks iki spalio 22 dienos.
Gali pasirodyti, kad pavadinime įsivėlusi klaida. Tačiau taip nėra. Žinomas tapytojas iš tiesų mirė rugpjūčio pradžioje ir tuomet buvo kremuotas. Tačiau atsisveikinti su juo Laidojimo namuose M.K. Paco gatvėje ir palydėti į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį bus galima spalio 11 dieną.
„Tėvas numirė rugpjūtį. Jis norėjo būti kremuotas, taip ir padarėme. O tada supratome, kad urna gali palaukti ir rudens, kai į Vilnių sugrįžta jo bičiuliai, buvę mokiniai, kolegos. Vilniaus dailės akademija naujus mokslo metus oficialiai pradeda spalio pradžioje, todėl ir laidotuvės bus dabar. Paprastas dalykas“, – paaiškino dailininko sūnus žinomas fotomeninkas Andrius Surgailis.
Nors L.Surgailio darbų galima rasti ir nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje ir kituose muziejuose bei privačiose kolekcijose, menininko dirbtuvėje liko nemažai jo paveikslų ir piešinių. Atsisveikinimo parodoje galima pamatyti tik mažą jų dalį.
„Tai ne rimta retrospektyva, o tik bandymas atskleisti jo plastinį mąstymą, jo požiūrį į tapybą, kurį jis daugelį metų dėstė studentams“, – sakė A.Surgailis.
Žinoma, nedidelėje „Akademijos“ galerijoje didelio formato kūrinius tapiusio dailininko retrospektyva ir negalėtų tilpti. Tačiau čia galima pamatyti tikrai įvairių skirtingų laikotarpių paveikslų. Nors nėra nei paties pirmojo laikotarpio realistinių kūrinių , nei vėliausių gesto tapybos pavyzdžių, kuriuose svarbus jau ne piešinys, o tik spalvų santykiai, tačiau nemažai darbų publikai pristatomi pirmą kartą.
L.Surgailis buvo iš tų menininkų, kurie nedažnai rengia savo kūrybos parodas. Todėl nemažą intrigą žada artimiausiu metu planuojama solidi jo darbų retrospektyva, turėtų pasirodyti ir jo kūrybos albumas.
Mažiau žinomą, tačiau taip pat vertingą tapytojo palikimo dalį sudaro jo piešiniai, kurių pasak sūnaus, yra labai daug.
„Jis buvo labai įdomus žmogus, nes tapydamas kokią nors vieną temą jis jai sukurdavo dešimtis, o kartais ir šimtus įvairiausių variantų. Nežinau kito tokio tapytojo Lietuvoje. Žinoma, todėl jam mėgdavo prikišti temų skurdumą, tačiau taip buvo todėl, kad jis vėl ir vėl ieškodavo tos idealios formos, kuria galima būtų tą pačią temą perteikti“, – pasakojo A.Surgailis.
Paskutinius penkerius metus menininkas dažnokai lankydavosi Vilniaus galerijose, komentuodavo kolegų kūrybą, tačiau pats jau nebedirbo. Sūnaus paskatintas piešti atsakydavo, jog jau nupiešęs viską, ką jam reikėjo.
Pasak „Akademijos“ galerijos kuratorės Vaidulutės Brazauskaitės, L.Surgailis išėjo tyliai, taip, kaip gyveno ir kūrė paskutinįjį dešimtmetį.
„Leopoldas Surgailis – modernistinės lietuvių tapybos klasikas, jau ankstyvuosiuose darbuose išsiskyręs gaivališkumu. – teigė V.Brazauskaitė, pristatydama dailininko atminimui skirtą parodą. – Jis be kompromisų pasuko link ekspresyvios, kiek groteskiškos ir archaizuotos, pirmapradžiais vaizdiniais, ritualais ir hipertrofuotais antropomorfiniais ženklais paženklintos, užkoduotos kalbos ir estetikos.
Dideli formatai, ekspresionistinė stilistika, monumentalumas, plataus mosto potėpis, tik tapytojui būdingas žemės tonų prisodrintas koloritas išskyrė Leopoldo Surgailio tapybą iš kitų Lietuvos tapytojų kūrybos.
Menininkas turėjo savo pamėgtus siužetus, ikonografiją, dažnai jo kūriniuose sutinkamos archangelo Mykolo, šv. Jurgio „tvirtai subūdavotos“ figūros, kalendorinių lietuvių švenčių veikėjai, Užgavėnių persirengėliai, chtoniško pobūdžio muzikantai, ritualizuoti, mitologizuoti kaimo amatininkai. Tapytoją inspiravo, jo siužetus įtakojo lietuvių liaudies medinės šventųjų skulptūros, jų stilistika bei polichromija“.
Parodoje eksponuojami L.Surgailio kūrybą geriausiai atspindintys darbai. Tai ir „Rūpintojėlis“ (1969) arba „Kalviai“ (1969–88), ir „Šv. Jurgis. II“ (1978–88), ir „Archangelas Mykolas su ugniniu kardu“ (1988).
„Man ypač įdomūs retai menininko kūrybiniame palikime sutinkami miesto ir kaimo peizažai: „Vilniaus mūrai“ (1980-88), „Peizažas su sunkvežimiu“ (1976–88), „Sodyba Aukštaitijoje“ (1976) ir kiti“, – sakė kuratorė.
Datos ir faktai
Tapytojas L.Surgailis gimė 1928 m. Utenoje, 1952 m. baigė Lietuvos SSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1960 m. iki 2008 m. su pertrauka ten dėstė tapybą, piešimą ir kompoziciją, buvo Tapybos katedros profesorius.
Dailės parodose jis dalyvavo nuo 1952 m. Tais pačiais metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Personalines parodas surengė Vilniuje, Kaune, Berlyne, Utenoje.
Svarbiausios grupinės parodos: aštuonių tapytojų 1986 m. Rygoje; „Grupės 24“ ekspozicijos Vilniuje, Paryžiuje, Ture, Stokholme, Rygoje; taip pat – parodos Lenkijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Estijoje, Rusijoje.
Surgailio kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Ludwigo muziejus Kiolne (Vokietija), Šcecino dailės muziejus (Lenkija), Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje (Rusija). Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Menininkas buvo Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2007), apdovanotas auksiniu LDS ženkliuku. Gyveno ir kūrė Vilniuje.
Urna su Leopoldo Surgailio palaikais atsisveikinimui bus pašarvota Vilniuje, Laidojimo namuose M.K. Paco gatvėje nr. 4 (už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios). Urna išnešama laidoti spalio 11 d. (antradienį) 12 val. Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
