Su 35 metų Dedong Zhengu susitikome ten, kur jo parodą „Susivokti. Dar kartą“ gali išvysti visi panorėję – Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje.
Nedidelis vyras, pasidabinęs į uodegą surištais plaukais ir vešlia barzda, noriai aprodė savo paveikslus.
Tiesa, kiek suglumo paprašytas atsistoti prie jų nuotraukai.
„Ar tikrai reikia? Aš nepratęs“, – sakė jis, tačiau per daug nesipriešino.
Tik pradėjus kalbėtis, kinų dailininkas pasidžiaugė, kad jau moka keletą lietuviškų žodžių: „Moku pasakyti „labas“, „geros dienos“, „skanaus“.“ Jūsų kalba sudėtinga, bet labai graži, skambi. Tiesa, aš niekada specialiai nesimokau lietuvių kalbos.“
– Tai jūsų pirmasis kartas Lietuvoje? – pasiteiravo „Sostinė“ kūrėjo iš Kinijos.
– Taip, ir, tiesą sakant, tai ne tiktai pirmasis kartas Lietuvoje, bet apskritai visoje Vidurio Europoje.
Man čia dabar šalta lyg žiemą, tačiau turiu pasakyti, kad patyriau daug malonių staigmenų.
– Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai?
– Pirmas dalykas, kurį pagalvojau atvykęs, – šis miestas labai gražus. Gražūs ir žmonės, kurie čia gyvena.
Visi žmonės, su kuriais man teko bendrauti, tikrai atviri, laisvai mąstantys.
Su jais mes kalbame apie gyvenimą, meną ir pokalbiai dažnai pakelia nuotaiką.
Štai kodėl parodą pavadinau „Susivokti. Dar kartą“ – nes aš duodu jiems, bet kartu jie duoda man. Dalijamės įžvalgomis, patirtimi.
Gyvenimas tampa vis modernesnis ir dažnai pateikęs klausimą ne visada sulauksi atsakymo. Tačiau čia – viskas kitaip.
Kiekvieną kartą pateikęs klausimą vienu žingsniu priartėju prie tiesos, kyla minčių, tarsi sukuriame atsakymus.
Man čia tiesiog rojus.
– Jūsų paroda „Susivokti. Dar kartą“ buvo sukurta Vilniuje. Koks tai buvo kūrybos procesas?
– Iš pradžių tiesiog viską fotografuodavau. Tačiau netrukus supratau, kad to man nepakanka, nes tie gražūs vaizdai slepiasi ne tiktai fotoaparato objektyve, bet ir mano galvoje.
Tada pradėjau kurti eskizus. Kurdamas juos suvokiau, kad tai gali būti ne tik eskizai, bet ir puikūs paveikslai.
Perkėlęs ant drobės supratau, kaip man tai patinka.
Baigęs vieną paveikslą iš karto ėmiausi kito, dar kito, tada grįždavau į tas vietas, kurias tapiau, dar kartą pažiūrėdavau į jas ir grįždavau prie paveikslų.
– Gal spėjote atrasti ir savo mėgstamiausią vietą Vilniuje?
– Tikrai labai sunku įvardyti tik vieną. Kaip ir mano paveiksluose – vaizdų yra įvairiausių. Vaizdas yra tai, kas mane veikia labiausiai.
Pavyzdžiui, po vakarienės važiavome pro Halės turgų. Buvo naktis ir prieš mus staiga sustojo automobilis, nes šviesoforas nušvito raudonai.
Ir aš matau, kaip ta raudona šviesa vis stiprėja, o mūsų mašinos žibintai apšviečia prieš mus esantį automobilį ir skirtingos šviesos tiesiog susilieja. Dieną tokio vaizdo nepamatysi, kiekvieną kartą, kai pažiūriu į kokį nors pastatą ar vietą, jie jau būna pasikeitę, kaip ir žmogus.
– Kaip pristatytumėte savo parodą žmogui, kuriam nėra artimas menas?
– Tiesą sakant, manau, kad visi žmonės turi akį menui. Gali būti, kad kartais žmonės tiesiog negali mėgautis menu dėl paties menininko, o ne dėl savęs.
Paveikslai yra kaip dėlionė, kurioje gauname užuominas. Jei menininkas nepateiks pakankamai užuominų, žmogus gali nesuprasti paveikslo sumanymo, to, ką dailininkas norėjo parodyti.
Aš savo parodoje siekiu tarsi prikelti tuos vaizdus, juos ištirti ir stebėti žmonių reakciją – ko jie paklaus, ką pasakys.
– Kodėl surengėte paveikslų, o ne eskizų ar fotografijų parodą?
– Aš užsiimu įvairiais menais – skulptūra, architektūra, tapymu, tačiau labiausiai mėgstu būtent tapyti.
Kartais darau pertraukas, netapau, tačiau galiausiai visada grįžtu prie to.
Juk visas menas pirmiausia nugula ant popieriaus, o tik tada tampa kuo nors kitu.
– Šiuo metu jūs dirbate Vilniaus dailės akademijoje. Kokį įspūdį jums palieka lietuviai studentai?
– Man jie labai patinka. Jie protingi ir talentingi. Netrukus kartu su jais rengsime kūrybines dirbtuves Nidoje.
Mes su jais drauge tapome, džiaugiamės kartu leidžiamu laiku, bandome užfiksuoti paskutines jau mus palikusios vasaros ašaras.
Studentai Lietuvoje tikrai gabūs. Aš stengiuosi juos supažindinti su kinų tapyba ir jie tikrai greitai supranta, ko bandau juos išmokyti.
Daugelis jų talentingi ir neabejoju, kad ateityje taps puikiais dailininkais.
– Jūs esate artimi draugai su lietuvių poetu Edmondu Kelmicku, o savo parodos pristatyme rašote, kad jis ir įkvėpė šią parodą. Kaip tapote draugais?
– Mano ir Edmondo istorija yra tiesiog legendinė. Viskas nutiko taip sklandžiai, paprastai, kaip vanduo, tekantis žemyn upe.
Viskas prasidėjo nuo dovanos. Aš daug keliauju, stebiu miestus ir staiga pamačiau Vilniaus rotušę, o šalia jos – galeriją, kuri buvo labai graži. Užėjau, dairiausi į paveikslus ir ten sutikau Edmondą.
Jis manęs paklausė, ar aš tapau. Pasakiau, kad taip, parodžiau jam keletą paveikslų, kuriuos turėjau nusifotografavęs savo telefone.
Jam jie patiko ir jis paklausė, ar galėčiau tapyti čia, Vilniuje. Aš iš karto sutikau, o jis paklausė, kiek paveikslas kainuos. Atsakiau, kad galiu jį tiesiog padovanoti jam.
Neabejoju, kad kai kurie dalykai iš anksto suderinti aukštesnių jėgų, visatos, Dievo ar bet ko, kuo tikite. Tikiu, kad ir mūsų draugystė buvo tokia – žmonės gali būti visiškai svetimi, bet kartais nutinka, kad sutikęs kitą žmogų supranti, kad yra jame dalis tavęs, ir atvirkščiai.
Anglų kalba nėra nė vieno iš mūsų gimtoji, tačiau bendraujame be jokių kliūčių, lyg būtume labai seni draugai.
Aš jo klausinėju, jis atsakinėja, tada jis klausinėja manęs, o aš – atsakinėju. Labai daug iš jo išmokstu.
Keista, kad žmogus, kuris už mane vyresnis daugiau nei 30 metų, gali būti toks geras mano draugas.
