„Galite mane prikulti, norėjau, kad jūs pajustumėte, kas yra tyla ir garsas“, – pasakojo dailininkas, šventęs rudens lygiadienį Kultuvėnų kaime, netoli Ukmergės.
Savo rankomis pastatytą daržovių saugyklą žymus skulptorius juokaudamas vadino bunkeriu. Sukvietęs savo draugus nusiliesti į po žeme įrengtą patalpą vyras aiškino, kad tai – vienas naujausių jo žemės meno kūrinių.
Tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma – jau tūkstančius metų lydi žmones, kurie vis nepaliauja stebėti dangaus. Kuriantys skulptūras menininkai taip pat priverčia pakelti akis aukštyn.
Č.Lukenskas moka nustebinti ne tik savo instaliacijomis. Iš nuodėgulių gimę darbai, moteris–kalva, apaugusi velėna (tai – gimtadienio dovana Česlovui, kurią supylė vienas jo draugas), vijokliais apraizgytas kryžius, raudonas žvaigždes primenantys koliažai – daug originalių darbų juosia sodybą.
Prieš dešimt metų su žmona Rūta atradęs šią vietą, Č.Lukenskas prisipažino, kad čia sukūrė brandžiausius savo kūrinius. Kaimo sodyboje „Lukenskų namai“ ne tik prigijo skulptūros, atvėrė duris meno galerija, atsirado vietos dirbtuvei.
„Menas daug kur būna niekam nereikalingas, o čia kaime jis randa savo vietą. Man čia pavyko padaryti didžiausius savo gyvenime darbus – iš čia buvo išvežti darbai net trims parodoms“, – prisipažino Č.Lukenskas.
Kalendorinėse vaišėse – ir smetoniškas krupnikas
Šioje sodyboje gimsta taip pat kulinariniai šedevrai, kuriems daug meilės atiduoda Česlovo žmona Rūta, dirbanti vienoje Kauno gimnazijų.
Puoselėdama senovinius papročius, pedagogė ruošia kalendorines vaišes, kurios būna skirtos rudens ir pavasario lygiadieniams, taip pat Adventui ir Joninėms.
Šįkart pasitikdama astronominį rudenį R.Lukenskienė pagamino pašteto iš ėriuko kepenų, kanapių aliejaus, pesto padažo, iškepė duonos, ragino paskanauti kepto moliūgo su slyvų padažu, užsibarstyti trintų kanapių.
Lukenskų namų pasididžiavimas – „Rūtos krupnikas“. Prikėlusi iš užmaršties prieškario laikų naminės trauktinės receptą, R.Lukenskienė atskleidė, kad ruošiant šį karštą gėrimą reikia ne tik medaus, penkių prieskonių, bet ir lydyto sviesto.
Kadangi prieskoniuose esantis eterinis aliejus netirpsta vandenyje, kvapniausia naminė trauktinė būna, kai pašildoma lydyto sviesto.
Pasakojama, kad tokiu krupniku mėgdavo svečius vaišinti net prezidentas Antanas Smetona ir jo žmona.
Artėja rimties metas
Rudens lygiadienis – tai padėka vasara. Kai diena susilygina su naktimi – tai ženklas, kad visi turime rimtai pasiruošti sunkiajam laikotarpui. Šį periodą geriausiai apibūdina keturi žodžiai – nuo vandens link ugnies, nuo šviesos link tamsos.
„Ši šventė mums primena, kad žmogus yra gamtos dalis. Kaip nurimsta gamta, taip ir žmogus turi prisitaikyti, ir stebėti, kas vyksta aplinkui.
Jei anksčiau daug maudėmės, tai dabar sėdėsime prie krosnies, valgysime sočiau ir riebiau, jei anksčiau norėjosi triukšmauti, dabar galėsime daugiau patylėti.
Mes su Česlovu nesame prisirišę prie etninių dalykų, neturime tautinių drabužių ir jų nedėvime, neatliekame apeigų, bet mums smagu širdimi pajusti tuos dalykus, kurie jungė mūsų protėvius per amžius. Todėl norime pasidalinti savo mintimis ir emocijomis su kitais“, – pasakojo R.Lukenskienė.
Kodėl žmonės traukia ši vieta?
Veprių apylinkės nuo seno garsėja savo gamtos paminklais.
Vienas jų – Sukinių piliakalnis, nuo kurio ugnies atšvaitus galėjo matyti netoli esančių kitų piliakalnių gynėjai. Šalia jo sužymėtas dviratininkų takas. Netoli matosi buvusio tilto liekanos, tenka bristi upeliu, per kurį yra brasta. Į apgenėtą piliakalnį nesunku užlipti, nors jo šlaitai statūs.
Keliaujant Šventosios upės skardžiais šlaitais, galima aptikti ir keistų svetimkūnių.
Vienas jų – tai iš betono padarytas kubas. Tokiu būdu pažymėtos kraterio ribos. Pasakojama, kad betono luitas atsirado tais laikais, kai darbininkai statė Jonavos azoto gamyklą ir reikėjo rasti tinkamą vietą dujų saugyklai.
Geologai atlikto Veprių apylinkėse daug gręžinių, o jų rezutatai rodė, kad giliai žemėje esanti uoliena nėra vienalytė. Maždaug pusės kilometro gylyje slypintis krateris neleido Šventosios upės apylinkių paversti pramonine zona.
Trečias pagal dydį akmuo Lietuvoje
Verta aplankyti ir Sukinių akmenis Moką ir Mokiuką, kuriuos nuo seno garbino apylinkių gyventojai. Seniau žmonės čia eidavo prašyti malonės ar pasisemti išminties.
Mokas – tai trečias pagal dydį akmuo Lietuvoje, jo aukštis siekia daugiau nei 7 metrus, o šalia gulintis Mokiukas kur kas labiau pasislėpęs žemėje, bet jo aukštis taip pat gali siekti daugiau nei 5 metrus.
Archeologams tyrinėjant akmenų aplinką, buvo aptikta keramikos šukių, manoma, jų amžius siekia pirmąjį tūkstantmetį.
Jaunystės eliksyras – iš Žuvintės šaltinio
Šventosios upės apylinkėse esančius šaltinius nuo seno garbino žmonės. Už kelių kilometrų nuo Lukenskų namų esantis Žuvintės šaltinis įdomus tuo, kad jis atrodo kaip „verdantis“ vanduo.
Tai valstybinis gamtos paveldo objektas. Šaltinio skersmuo apie metrą. Jame kunkuliuoja skaidrus, malonaus skonio vanduo. Šaltinis įdomus tuo, kad yra „bedugnis“ – po 30 centimetrų vandens sluoksniu susidariusi vandens ir smėlio emulsija, kurios gylis vietomis siekia daugiau kaip 5 metrus.
Manoma, šis šaltinis turi gydomųjų savybių, o norint atjaunėti reikia devynis kartus nusiprausti.
Baltų mitologiją tyrinėjantys mokslininkai daug dėmesio skiria Šventosios upei.
„Jei įsivaizduosime, kad Neris yra kaip Gangas, o Šventoji kaip atšventinanti Nerį upė, turėsime dvi upes – Nerį kaip mirties upę, o Šventąją kaip gyvybės upę, nes ji prasideda rytuose ir teka vakarų link.
Tai reiškia, kad Šventosios slėnyje esantys visi šaltiniai, versmės, akmenys yra susiję su šventinimu“, – aiškino R.Lukenskienė.
Dailininkas Arvydas Šaltenis yra pasakojęs, kaip į paskutinę kelionę buvo palydėtas 1996 metais miręs tapytojas Algimantas Švėgžda. Vykdant tapytojo valią, jo pelenai buvo išpilti į Šventąją.
Šios upės slėnyje daug mažųjų gamtos paminklų, kurie be atvangos naikinami. Kai įsikuria naujakuriai, pasiima buldozerį, išlygina žemės paviršių, pasėja žolę, ir stebisi, kodėl kieme niekaip neišdžiūsta pelkė.
R.Lukenskienė yra patarusi ne vienam tokiam naujakuriui, kaip elgtis. Kai moteris atėjo į vieno kaimyno kiemą, ji suprato, kad trykšta versmė. Jos neįmanoma užbetonuoti. Todėl R.Lukenskienė pasiūlė iš to šaltinio daryti tvenkinius.
Žmogus taip ir padarė, dabar jis turi keturis tvenkinius, tai – tikras lobis.
Apgriuvę raketų angarai mena Šaltąjį karą
Šventosios miškai slepia ir daug paslapčių. Iki šiol išlikę topoliais apaugę betoniniai keliai, kurie veda į niekur. Viename buvusiame raketos angare apylinkėse gyvenantys ūkininkai džiovina grūdus.
Sovietiniais metais čia buvo įrengta raketinė bazė, todėl į šiuos miškus niekas negalėjo įžengti kojos be leidimo. Tai – priminimas apie Šaltąjį karą, nes iš čia paleistos raketos galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus ne vieną Europos didmiestį.
Kai Č.Lukenskas atvežė į buvusios raketų bazės vieną savo draugą, atvykusį iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, šis negalėjo sutramdyti ašarų, nes apsiginklavusi iki dantų sovietinė armija kėlė rimtą grėsmę.
Iš buvusios raketinės bazės dabar mažai likę pastatų, bet jų dydis įspūdingas.
„Nors raketų saugojimo angarai atrodo siaubingai, bet mane džiugina tai, kad Lietuvos gamta nemėgsta svetimkūnių, visa tai apaugs krūmais, medžiais ir bus palaidota“, – neabejojo R.Lukenskienė.
