Savo „Eutanizijos kalnelius“ kartu su „Sapnų viešbučiu“ ir kitais meno bei mokslo sąveika pagrįstais kūriniais menininkas prieš kelerius metus taip pat pristatė Vilniaus galerijoje „Vartai“.
„Kai dėl „Eutanazijos kalnelių“ konsultavausi su mokslininkais, jie dažnai pajuokaudavo, jog šis atrakcionas gali tapti ne tik malonios mirties, bet ir sekso mašina“, – pasakojo Julijonas.
Ir štai rinktinėmis parodomis 25-metį mininti galerija vėl pasiūlė J.Urbonui ekspozicijų erdvę.
Londono Karališkojo meno koledžo Dizaino sąveikų skyriuje studijavęs 35 metų kūrėjas joje ėmė ir įrengė „Orgazmo karuselę“.
Apie šį ir kitus jo darbus, eksponuotus įvairiose šalyse rengiamose meno, mokslo ar dizaino parodose, pasikalbėjome su autoriumi. Beje, jis negalėjo dalyvauti savo parodos atidaryme, net tuo metu Italijoje eksperimentavo su kitu savo atrakcionu – krintančių grindu platforma „Airtime“ Milano dizaino trienalėje.
– Kaip kilo mintis pasiūlyti žmonėms atrakcioną, kuriame jie galėtų mylėtis pačiomis keisčiausiomis pozomis?
– Tai susiję su ankstesniu mano darbu – „Eutanazijos kalneliais“. Jau seniai galvoje kirbėjo mintis, kad tą pačią fiziką, kuria pagrįstas kalnelių atrakcionas, galima panaudoti kitiems tikslams. Tiesa, tai buvo ne tiek mano, kiek fiziologiją ir neurologiją tyrinėjančių mokslininkų, kurie dirba su kosmonautais ir pilotais, idėja.
Mat kai dėl „Eutanazijos kalnelių“ konsultavausi su mokslininkais, jie dažnai pajuokaudavo, esą šis atrakcionas gali tapti ne tik malonios mirties, bet ir sekso mašina. Reikėtų tik pakeisti tam tikrus parametrus.
Ne iš karto – gal tik po kokių penkerių metų – susipratau, kad į tuos jų juokus reikėtų pažvelgti visai rimtai. (Juokiasi.) Todėl galima sakyti, kad „Orgazmo karuselė“ yra tarsi „Eutanazijos kalnelių“ pusbrolis.
– „Orgazmo karuselės“ premjera buvo Barselonoje (Ispanija), o dabar perkelta į „Vartus“. Kokia buvo žiūrovų reakcija Ispanijoje?
– Žmonės nuolat klausinėjo, kur šis atrakcionas pastatytas, kur ir kada jie galėtų jį išbandyti.
Juk jei yra modelis, brėžiniai, vadinasi, projektas realiai įgyvendinamas.
– Jūs labai retai savo darbuose naudojate spalvas. Kodėl šį sykį sukūrėte tokį ryškiai rausvą tortą?
– Spalva – vienas mano tyrimo rezultatų. Kurdamas šį darbą domėjausi tokiomis temomis kaip seksas šiandien ir ateityje, erotika bei pornografija.
Ir, savo nuostabai, sužinojau, kad šioje srityje egzistuoja net specialus spalvinis kodas – vadinamoji pornorausva spalva. Todėl ją ir panaudojau.
– Esate sakęs, kad realybėje „Eutanazijos kalneliai“ turėtų būti 500 metrų aukščio. Ar naujasis atrakcionas irgi būtų toks milžiniškas?
– Taip, nemažas. Veikiančios „Orgazmo karuselės“ skersmuo turėtų būti 60 metrų.
Linksmieji kalneliai – vertikalūs, galima sakyti, toks falocentristinis darbas, o centrifugos principu veikianti karuselė – horizontalus, moteriškas ar net motiniškas kūrinys. Ir tai labai įdomu, nes abiejų darbų fizika iš esmės tokia pat, tačiau patiriami pojūčiai – visai kitokie.
– Ir koks visų tų malonumų šaltinis? Gravitacija, išcentrinė jėga? Naujame atrakcione žmonės ją net gali reguliuoti, prisitaikyti savo poreikiams?
– Šaltinis irgi tas pats. Liaudiškai tariant, dusinamos smegenys. Galima išskirti dvi „Orgazmo karuselėje“ patiriamų pojūčių grupes: nežemiškos sekso pozicijos ir pojūčiai, sukelti pakitusios kraujo apytakos kūne.
Juk žmogus, sukdamasis karuselėje, galės reguliuoti kapsulės atstumą iki sukimosi ašies.
Taigi kuo didesnis bus tas atstumas, tuo smarkiau jį prispaus prie kapsulės sienelės.
Trijų metrų skersmens kapsulėje jis galės būti vienas ar su partneriu, ar net su grupe žmonių.
Beje, taip judančioje kapsulėje darosi neaišku, kur yra jos sienos, grindys ar lubos, tad būdami viduje galėtumėte prilipti aukščiau ar žemiau, prie sienos ar lubų, vertikaliai arba horizontaliai.
Žodžiu, būtų galima išbandyti keisčiausias pozas.
– Ar numatyta kokia nors apsauga, kad partneriai pernelyg smarkiai neprispaustų vienas kito ir nesusižalotų?
– Kol kas tai tik idėja, todėl saugumo klausimų net nesvarsčiau. Tačiau akivaizdu, kad žmonėms šiame atrakcione prireiktų visiškai kitokių atletinių įgūdžių.
Pavyzdžiui, jei jūsų kapsulė būtų vidury takelio, jus veiktų beveik tokia pat gravitacija kaip Jupiteryje.
Taigi be jokių kosminių laivų galėtumėte patirti, kokia meilė gali būti kitoje planetoje.
Kitas šio atrakciono aspektas – tas, kad keisdami padėtį žmonės galėtų pasirinkti, į kurią kūno vietą turėtų pritekėti daugiau kraujo. Pavyzdžiui, į galvą ar į genitalijas. Jeigu jūs nukreiptumėte visą kraują į apatinę kūno dalį, smegenys pradėtų dusti.
Įdomu, kad tuo metu ne tik žūsta dalis smegenų ląstelių, bet ir patiriama ypatinga euforija.
Teorinis „Orgazmo karuselės“ tikslas – sujungti du malonumus: lytinio akto metu patiriamą orgazmą ir smegenų dusinimo sukeliamą euforiją.
Įdomu, kad net mokslininkai dar nėra tiksliai įvardiję, koks tai pojūtis. Aš jį pavadinau hipergravitaciniu orgazmu.
– Gal ir gerai, kad jūsų projektai uždaromi meno galerijose. Juk jie akivaizdžiai pavojingi gyvybei.
– Tai tik idėjos. Kartais žmonės klausia, kaip bus galima valdyti tas kapsules.
Ar bus kokia nors „linksmalazdė“? O gal užteks rankų ar akių judesių? Bus atrakciono operatorius ar ne?
Aš to net nesvarstau – sukuriu tam tikras fizikos aplinkybes ir pasiūlau technologiją. Kita vertus, kiekvienas į mūsų gyvenimą įsiveržęs naujų technologijų įrenginys atneša žmonijai ir naujų nelaimių. Net jei jo kūrėjai siekė pačių kilniausių tikslų.
Pavyzdžiui, lėktuvas atvėrė naujas Žemės suvokimo perspektyvas, suartino žmones, bet taip pat sukūrė naują nelaimės tipą: grupinį kritimą iš aukštai.
– Naujas jūsų projektas – mėnesio trukmės rezidencija Europos branduolinių tyrimų organizacijoje CERN, kurioje sukurtas garsusis 27 kilometrų ilgio hadronų greitintuvas. Ten galėsite įgyvendinti tiriamąjį meno projektą bendradarbiaudamas su centro mokslininkais.
Ką planuojate kurti?
– Meno centras „Rupert“ Vilniuje buvo paskelbęs nacionalinį konkursą, aš jį laimėjau. CERN vadinama pačia brangiausia, kompleksiškiausia, didžiausia pasaulyje dalelių fizikos laboratorija. Ten susirenka šviesiausi mūsų pasaulio fizikos protai.
Man seniai rūpi klausimas, koks ryšys tarp jėgų, veikiančių makropasaulyje ir mikropasaulyje. Pavyzdžiui, tarp gravitacijos ir to, kas vyksta atomų lygiu. CERN – būtent ta vieta, kur tokie klausimai sprendžiami, todėl man norisi pabandyti surasti tą ryšį menine kalba.
Pavyzdžiui, padaryti magnetinį lauką apčiuopiamą. Pradėjau žaisti su magnetiniam laukui jautriomis medžiagomis.
Pavyzdžiui, geležies pudra sumaišyta su alyva. Ji, paveikta magnetu, pakyla į orą ir suformuoja įspūdingas formas.
Menininkai tai jau yra naudoję. Bet esu sumanęs, kad tai būtų galima pritaikyti šokiui.
Kai šokėjai išsitepa panašia medžiaga ar spektakliuose panaudoja baseinus, pilnus tokios medžiagos. O prie scenos būtų didžiuliai magnetai.
Tuomet nuo šokėjų judesių priklausytų ir kaip tos medžiagos juda, kokias formas kuria. Išeitų toks performansas su magnetiniu lauku ir gravitacija.
Užaugo atrakcionų parke
* J.Urbonas gimė 1981 m. Klaipėdoje, baigė vizualinio dizaino bakalauro ir dizaino magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jis yra ir menininkas, ir dizaineris, ir tyrėjas.
* Šiuo metu menininkas yra Vilniaus dailės akademijos prorektorius menui ir Londono Karališkojo meno koledžo doktorantas dizaino sąveikų srityje.
* J.Urbonas užaugo Klaipėdos atrakcionų parke, kurio direktoriumi dirbo jo tėvas. Vėliau pats dirbo atrakcionų parkų dizaineriu, projektuotoju ir vieno mažo parko Klaipėdoje generaliniu direktoriumi.
* Menininkas nuolat kūrė eksperimentinius alternatyvios tikrovės atrakcionus. Ši veikla galiausiai tapo pretekstu jo doktorantūros tyrimams, kurie išgarsėjo dėl eksperimentinio projekto „Eutanazijos kalneliai“.
* Publikos susidomėjimo sulaukė ir pagal mokslininkų miego tyrimams naudojamus įrenginius jo sukonstruota miego kapsulė. Tai tarsi laikinas, iš vienos vietos į kitą klajojantis „Sapnų viešbutis“, kuriame įrengta speciali sapnų turinį veikianti įranga.
* Šiemet J.Urbonas su gravitacinio dizaino paroda ir instaliacija „Airtime“, kuruojama J.Kostikovaitės, atstovavo Lietuvai Milano dizaino trienalėje „XXI amžius. Dizainas po dizaino“.
* Menininko darbai buvo eksponuoti tarptautinėse mugėse, parodose ir pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų – už išskirtinumą interaktyviajame mene („Award of Distinction in Interactive Art“) Linco „Ars Electronica“ festivalyje Austrijoje.
* J.Urbono kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai ir muziejai.
