Trečiadienį Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas „Prospekto“ fotografijos galerijoje Vilniuje pristatė „Vaizdų archyvo / sasiuvinį Nr. 2. (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“.
2016 m. išleistas fotoalbumas „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2“, kuriame sudėta virš 1000 fotografijų iš LYA 1944 m. baudžiamųjų bylų. Knygoje vaizdus lydi Virginijaus Kinčinaičio, Ritos Mikučionytės, Aistės Petrauskienės, Aldonos Elenos Puišytės ir Eglės Ulčickaitės tekstai.
Kur slypi ryšys tarp technologinių proveržių, kultūros demokratizacijos ir augančios viešojo gyvenimo vizualizacijos iš vienos pusės ir humanistinių vertybių nuosmukio, susvetimėjimo ir nejautrumo smurtui iš kitos? Kaip atsitiko, kad begalinis XIX a. pabaigos industrinis ir mokslinis optimizmas pagimdė šiurpią XX a. pirmos pusės politinę atmosferą, neregėto masto karinius konfliktus ir žmogaus gyvybės nuvertėjimą?
Galima prisiminti, kad amžių virsmą lydėjo didžiulės kultūrinių technologijų transformacijos. Kuomet didžiąją XIX a. dalį dar apibrėžė žodžio kultūra, sutelkta į individualių patirčių svarbą, XX a. neabejotinai tapo techninių vaizdų (fotografijos ir kino) ir masių (bei masėms skirtų komunikacijos priemonių, ypač radijo ir televizijos) epocha. Modernūs vizualumo režimai sąlygojo specifinius socialinius ir psichologinius mechanizmus, kuriuos nuodugniai ištyrinėjo įvairūs autoriai – sociologai, technologijos filosofai ir kultūros teoretikai.
XX a. pirmojoje pusėje įvykęs kultūrinis ir politinis masių mobilizavimas, kurį įgalino naujos reprodukcijos technologijos, turėjo dvejopų padarinių. Viena vertus, jis prisidėjo prie elitizmo panaikinimo ir kultūros bei žinių liberalizavimo ir prieinamumo platesnei visuomenės daliai. Tačiau kartu vertės matu tapo nebe individas, o dauguma – kolektyvas, bendruomenė, klasė, tauta. Todėl individai tapo pakeičiami, kaip kad pakeičiami yra jų atvaizdai, o kuo labiau daugėjo pastarųjų, tuo lengviau tapo įtikėti, kad juose pavaizduoti žmonės yra tik statistiniai vienetai, kurie pavieniui nieko nereiškia didžiajame istorijos pasakojime.
Žiūrėdami į šiuos atvaizdus ir įsidėmėdami, kaip pati jų techninė ir kultūrinė prigimtis niveliuoja asmens reikšmę, turėtume prisiminti istoriko Marco Blocho mintį, kad net ir be pėdsako išnykę reiškiniai yra naudingi norint suprasti dabarties procesus. Todėl šiame archyve surinktus vaizdus reikėtų suvokti ne vien kaip istorinius dokumentus, bet ir kaip galimybę perprasti, kokių giluminių socialinių ir politinių pasekmių gali turėti mūsų šiuolaikinės medijuotos vizualios kultūros reiškiniai.
Paroda veiks iki 2016 m. spalio 15 d.
