Rugsėjo 16 dieną Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune atidaroma fotografijų paroda „Janas Bulhakas: Fotografuokite širdimi!“. Iškilaus XX a. pradžios fotomenininko darbų paroda parengta iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų ir papildyta fotoatvirukais su J. Bulhako įamžintais vaizdais iš Stanislovo Sajausko privačios kolekcijos. Paroda skirta 140–osioms fotografijos klasiko gimimo metinėms.
Janas Brunonas Bulhakas (1876–1950) yra žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografas. Gimęs vidutinio bajoro dvare netoli Naugarduko, jis pradėjo fotografuoti 1905 m., kai iš savo žmonos gavo dovanų fotoaparatą. J. Bulhakas taip susidomėjo fotografija, kad netrukus įsteigė fotostudiją Peresiekos dvarelyje netoli Minsko, buvo išvykęs mokytis į Dresdeną pas garsų to meto vokiečių fotografą Hugo Erfurthą. Lemtingiausiu J. Bulhako gyvenimo posūkiu tapo pažintis su Vilniuje gyvenančiu dailininku Ferdinandu Ruščicu.
Būtent iš jo gavęs palankius atsiliepimus apie pradedančio fotografo užfiksuotus vaizdus ir jo paskatintas, 1912 m. J. Bulhakas atsikraustė gyventi į Vilnių. Tais pačiais metais šiame mieste fotografas atidarė meninės fotografijos fotoateljė ir to paties F. Ruščico įkvėptas pradėjo fotografuoti miestą, architektūros paminklus ir jų detales.
Fotomenininko iniciatyva 1919 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete buvo įsteigta Meninės fotografijos katedra, kurios pagrindu jis sukūrė ir pirmąją profesionalią Vilniaus fotografijos mokyklą. 1927 m. J. Bulhakas įkūrė Vilniaus fotografijos mėgėjų draugiją ir Vilniaus fotoklubą. 1945-aisiais jis repatrijavo į Lenkiją, apsigyveno Varšuvoje, ten įkūrė Lenkijos fotomenininkų sąjungą ir jai vadovavo iki mirties.
Daugiau nei pusę savo gyvenimo skyręs fotografijai, J. Bulhakas buvo labai produktyvus ir kūrybingas fotografas, sudalyvavo daugiau nei 170 tarptautinių parodų, pelnė daug apdovanojimų, parašė per 100 istorinių, teorinių ir publicistinių straipsnių, parašė ir išleido fotografijos teorijos monografijas. Labai didelis jo indėlis yra į senojo Vilniaus ikonografiją, kada miestą fiksavo nuo 1912 iki 1944 metų. Taip pat fotografas visą laiką siekė fotografijos kaip profesionalios meno srities pripažinimo ir įvertinimo. Jis sugalvojo ir naują terminą „fotografika“, kurį pradėjo vartoti meninei fotografijai atskirti nuo mokslinės, amatininkiškos ir mėgėjiškos.
Didžiausią ir reikšmingiausią Vilniaus bei jo meno paminklų vaizdų kolekciją sudaro būtent prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu darytos nuotraukos. Būtent šio laikotarpio fotografijų rinkinys (daugiau kaip 140 eksponatų) yra saugomas muziejuje, į kurį pateko kaip garsaus tarpukario diplomato ir kolekcininko Vlado Daumanto kolekcijos dalis.
Manoma, kad šios aukšto meninio lygio pasportuotos fotografijos buvo skirtos būtent parodoms. Dalis J. Bulhako rinkinio yra pristatoma ir šioje parodoje, kurioje daugiausia yra Vilniaus miesto panoraminių, pastatų, architektūrinių detalių ar interjerų fotografijų.
Tačiau jis fotoaparatu fiksavo ne tik Vilniaus miestą, bet ir apylinkių gamtos grožį, įamžino nykstančias istorines pilis, dvarus, bažnyčias. Tad tarp Vilniaus miestovaizdžio nuotraukų parodoje yra ir kitų vietovių – Trakų, Užutrakio, Krėvos, Naugarduko, Miro, Nesvyžiaus ar Vilniaus apylinkių gamtos vaizdų.
Paroda papildyta ir fotoatvirukų rinkiniu iš muziejaus fondų bei S. Sajausko privačios kolekcijos. Juose matyti J. Bulhako įamžinti reprezentaciniai Vilniaus miesto, Trakų pilies vaizdai. Fotoatvirukai su klasiko fotografijomis skirtingų spaustuvių buvo leisti skirtingu laikotarpiu: vieni – tarpukario lenkų valdytame Vilniuje, kiti – tuometėje laikinojoje sostinėje Kaune, taip pat vokiečių okupacijos metais ir net sovietmečiu. Šiuose plačiai tiražuojamuose leidinėliuose neretai net ir nėra nurodytas fotografinio vaizdo autorius, tačiau, peržiūrėjus J. Bulhako darbų archyvus, nesunkiai galima atpažinti jo įamžintus vaizdus.
