Nauju vis stipresniu dvasinės traukos centru tampa Nidos meno kolonija. Tai gerokai nuo kurorto šurmulio nutolęs kultūros židinys, kurį sukūrė Vilniaus dailės akademijos bendruomenė. Kai pernai rudenį šviesios atminties dailininko E. Jonušo studijos kaimynystėje iškilo naujas priestatas, padvigubėjo menininkų darbams eksponuoti tinkantys plotai – iki daugiau kaip pustrečio tūkstančio kvadratinių metrų, yra puiki konferencijų salė ir septyniasdešimt vietų nakvynei.
Tokioje erdvėje patogu rengti tarptautinius seminarus, vasaros mokyklas, parodas. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija paslaugiai savo prieglobstį suteikė parodai „Pasisavintos teritorijos“. Šioje parodoje aptariamas kūrybos metodas, kuris trumpai nusakomas apropriacijos terminu. Jis kilęs iš lotyniškojo žodžio appropriatio, reiškiančio pasisavinimą, užvaldymą, tai yra – ko nors pavertimą savo nuosavybe.
Apropriacijos ištakas kai kurie meno istorikai įžvelgia Pablo Picasso ir Georges’o Braque’o koliažuose, kai į meno kūrinį įsiveržia realybės fragmentai. Kartais šį metodą naudodavo lietuvių išeivijos dailininkas Kazimieras Žoromskis (1913–2004) savaip „perfrazuodamas“ kai kuriuos ispanų dailininko Francisko Gojos paveikslus. Šiuolaikine tokios kūrybos pradininke fotografijoje laikoma Sherrie Levine, perfotografavusi kitų autorių fotografijas. Tai ne tik meno kūrinio ar jo dalių pasiskolinimas savoms reikmėms ir jų perkėlimas į naują kontekstą, bet kartu ir sociokultūrinis gestas, keičiantis meno ir kasdienybės suvokimą.
Tokios kūrybinės strategijos taikomos šiuolaikiniuose meniniuose sprendimuose (kiek tai priimtina etikos požiūriu – atskira tema). Jos apraiškų galime aptikti ir tik pradėjus plisti fotografijai Lietuvoje. Pavyzdžiui, XIX a. grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis sukūrė fotografinius montažus pasinaudodamas jam siųstais negatyvais, taip deklaruodamas fiktyvią ir mitologizuotą savo aplinkos istoriją.
XX a. jau susiformavus vadinamajai lietuviškai fotografijos mokyklai, apropriacijos strategijas naudojo „nuobodulio karta“, iš kurios atstovų ryškiausias pavyzdys būtų Arūno Kulikausko ciklas „Ūkanotas praeities dvelksmas“. Paroda „Pasisavintos teritorijos“ – tai dialogas tarp šių skirtingų kartų autorių.
Štai grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, nesąmoningai pasitelkęs apropriaciją, „užkariaudavo“ Egiptą ar Meksiką, o Geistė Kinčinaitytė daugiau nei šimtmečiu vėliau Marso peizažams jau sąmoningai ištaria „You Belong To Me“ („Tu priklausai man“). Aurelijos Maknytės surinkti nepažįstamų žmonių užfiksuoti gamtovaizdžiai ir urbanistiniai landšaftai, paliesti ugnies, atveria paralelinius pasaulius. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į šią ekspoziciją sutelkė modernius praeities ir dabarties autorius: grafą Stanislovą Kazimierą Kosakovskį, Geistę Kinčinaitytę, Arūną Kulikauską, Aureliją Maknytę, Samantą Matuzaitę.
Žinoma, perdirbiniai retai gali pasiekti tokios estetinės įtaigos ir vertės, kaip originalūs autoriniai darbai. Į tai atkreipia dėmesį seminaro svečias iš Škotijos, rašytojas ir kuratorius Malcolm‘as Dickson‘as. Jis vadovauja vienai iš pirmaujančių fotografijos organizacijų Street Level Photoworks, kuri suteikia visas galimybes norintiems įsijungti į fotografinę veiklą.
Jis taip pat kuruoja ir koordinuoja programą, į kurią įtraukti įvairūs fotografijos žanrai ir kuri yra plėtojama per vietines ir regiono galerijas, turinčias vietinių ir tarptautinių partnerių. Paklaustas, kaip jis nusprendžia, kuri nuotrauka ar fotografinis projektas yra įdomūs, Malcolm‘as Dickson‘as atsakė, kad visiems galima pasiskaityti knygose, ko reikia padaryti gerai fotografijai.
Tačiau „tai neįmanoma be užsispyrimo, be drąsos eksperimentuoti ir be gebėjimo įtikinėti, kad jūsų darbas vertas platesnio dėmesio.“ Naujausios Malcolm‘o Dickson‘o kuruotos parodos yra Yohanne’os Lamoulere ir Francko Pourcelio „Langas į Glazgą“, „Tabula rasa“ Kauno fotografijos galerijoje, „Paviršiaus įtampa: naujais procesais grįsta fotografija“ ir „Maud Sulter: Aistra“. Tarp kitų šiuolaikinių Škotijos fotografų svečias paminėjo Katriną Kiliulytę su ryškiu „lietuvišku akcentu“.
Trečiąją Nidos fotomenininkų seminaro dieną galima vadinti Didžiosios Britanijos diena. Antrasis tos šalies atstovas buvo fotomenininkas, rašytojas ir Londono Vestminsterio universiteto profesorius Davidas Bate’as.
Savo paskaitoje „Šiuolaikinių vaizdų rezultatas“ jis teigė: „Mūsų požiūris į tai, ką vadiname „pasauliu“, kaip niekad veikiamas jį reprezentuojančių globalių fotografinių vaizdų, todėl būtina ištirti, ką ir kaip pasitelkdami fotografiją galėtume pasakyti kitaip. Skaitmeninė fotografija leidžia labai įvairiai eksperimentuoti, tačiau kiek yra žmonių, kurie tai daro? Šalia naujai įtvirtinto socialinės medijos vaizdo formato – kas klausia apie tai, kas yra fotografija ir ką ji veikia šiuolaikinėje kultūroje? (...) Ką su ja veikti be pataikavimo komercijai? Ar fotografija galėtų būti tai, kas daro mūsų gyvenimą geresnį?“.
Deja, atsiradus skaitmeninei technologijai, kai kasdien profesionaliai ir mėgėjiškai pagaminama milijonai kadrų, žmonija jau baigia persisotinti vaizdais. Tokią būseną rašytojas ir filosofas Kristupas Sabolius pavadino vaizduriavimu, tai yra, viduriavimu vaizdais. Vaizdų perteklius išdildo atminties struktūras. Filosofo nuomone, iššūkiu tampa, kaip sugrąžinti nostalgišką analoginės fotografijos būseną, kaip atgauti prarastą žvilgsnį, kad vaizdai turėtų prasmę, kad galėtume ištrūkti iš vaizdų srauto būsenos ir stabtelėti.
Panašaus stabtelėjimo galimybę suteikė menotyrininkas ir fotografas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas. Jis tyrinėja šiuolaikinės fotografijos procesus, bendradarbiauja su Lietuvos kultūrine žiniasklaida, rengia tekstus Lietuvoje ir užsienyje leidžiamiems albumams bei katalogams. Dėsto fotografijos istorijos, teorijos ir praktikos kursus Vytauto Didžiojo universitete bei Kauno kolegijoje, yra monografijos „Žmogus Lietuvos fotografijoje. Požiūrių kaita XX ir XXI a. sandūroje“ autorius.
Savo pranešime Tomas Pabedinskas apžvelgė naujus kauniečių Romualdo Požerskio ir Vytauto Pletkaus, šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo ir alytiškio Vytauto V. Stanionio fotografijų albumus, siekdamas atskleisti skirtingus laiko tėkmės perteikimo fotografijoje būdus. Analizuojami asmeninio laiko pajautimo ir istorinių laikotarpių kaitos reprezentavimo metodai šių autorių darbuose, jie lyginami su ankstesnėmis klasikinio reportažo tradicijomis, keliami istorinius pokyčius atspindinčios lietuvių autorių kūrybos aktualumo tarptautiniame kūrybinės fotografijos kontekste klausimai.
Į šiandieną grąžina Geistė Kinčinaitytė savo „Užrašais apie judesį ir vaizdą“. Jos nuomone, mąstant apie persipynusių kino ir fotografijos, statiško vaizdo ir judesio santykio pradžią, dažniausiai remiamasi brolių Liumjerų išrastu kinematografu (cinématograph), kuris įnešė judesį tarp juostos kadrų. Tačiau ne mažiau svarbu apžvelgti ir ankstesnes judančių vaizdų apraiškas, kurios nurodo į judesio ir statiškumo vaizde koegzistavimą.
Apžvelgiant ankstyvąsias mnemotechnines sistemas ir projekcijos technologijas, pasitelkiamas medijų archeologijos metodas, kuris padeda išplėsti judesio fotografijoje sąvoką. Geistė Kinčinaitytė yra Londone gyvenanti menininkė, galima sakyti, buvo laukiama dar viena viešnia iš Didžiosios Britanijos, tačiau, dėl sveikatos problemų į Nidą atvykti pati nebegalėjo, teko tenkintis rašytine jos pranešimo santrauka. Geistė 2013 m. baigė medijų ir komunikacijos bakalauro studijas Londono universiteto Goldsmitho koledže, ten pat 2015 m. įgijo kino studijų magistro laipsnį.
Su dabartimi glaudžiai susijusi ir fotografo Dano Macijausko kūryba. Jis kolegoms pristatė vaizdinį pasakojimą iš Šri Lankos „Traukinyje“. Aštuonetą valandų keliaudamas pusantro šimto kilometrų lėtapėdžiu traukiniu Danas fiksavo aplinką, netardamas fotografuojamiems objektams nė žodžio. Kartais nusišypsojimas pasako daugiau nei žodžiai.
Danas Macijauskas – sporto bei kelionių fotografas, nuolat migruojantis po pasaulį ir ieškantis naujų idėjų. Kelionėse jam dažnai tenka peržengti komforto zonos ribas, tačiau žinojimas, kad tai daugelį įkvepia, jį veda tolyn. Trejus metus fotografas naudojasi kompanijos Sony fotoaparatų privalumais, išlaikydamas aukščiausią fotografijų kokybę. Danas Macijauskas yra aktyvus SONY firmos ambasadorius.
Užtat, tarytum grįžtant laiko mašina keletu dešimtmečių praeitin, menotyrininkė Eglė Deltuvaitė pristatė subtilios panevėžietės fotomenininkės Irenos Giedraitienės kūrybos rinktinę, kurioje yra vien fotografijos grynuoliai be jokių apropriacijų.
