Mat šį šeštadienį, rugsėjo 10 dieną, Rygoje atidaroma tarptautinė skulptūros kvadrienalė. Jos pagrindinė paroda „Being Good“ eksponuojama istoriniame Wagner Hall pastate, tačiau nemažai skulptūrų rodoma ir viešosiose miesto erdvėse.
Rygos skulptūros kvadrienalė, apžvelgianti naujausius Baltijos regiono skulptorių darbus, rengiama nuo 1972 metų. Kas ketverius metus Latvijos sostinė tampa skulptūros sostine.
Sovietmečiu Rygos skulptūros kvadrienalė buvo sovietinių Baltijos respublikų menininkų bendradarbiavimo platformos dalis. Tokių didelių apžvalginių renginių buvo net keletas. Tai Talino grafikos bienalė, kuri rengiama nuo 1968 metų, Vilniaus tapybos trienalė, startavusi 1969 metais, Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės paroda „Jaunystė“, rengta nuo 1979 metų.
Visos jos buvo svarbūs, meninės raiškos atsinaujinimą ir modernizaciją liudijantys renginiai. Griuvus Belyno sienai kvadrienalė tapo tarptautine paroda, siekiančia pristatyti naujausias visos Europos šiuolaikinės skulptūros raidos tendencijas.
Nuo 2004 metų tarptautinę Rygos skulptūros kvadrienalę („Europos erdvė“ (2004), „Daugumos diktatūra“ (2008), „Integracijos anatomija“ (2012)) organizuoja Latvijos dailės akademijos nevyriausybinė organizacija „Meno vadybos ir informacijos centras“ (The Centre for Art Management and Information), nuolat ieškanti naujų požiūrių į šiuolaikinio meno procesus.
Šių metų skulptūros kvadrienalės tema „Konservatizmas ir liberalizmas“. Jos kuratorius, latvių skulptorius Aigaras Bikšė siekia atliepti aktualias nūdienos Europos problemas. Jo sumanymas – pakviesti renginio dalyvius ir jo publiką permąstyti konservatizmo ir liberalizmo sąvokų poliariškumą, sutelkus dėmesį į šimtmečius trunkančią jų kaimynystę, pagrįstą demokratišku gebėjimu sugyventi su aplinkoje vykstančiomis permainomis (konkurencija, globalizacija, migracija).
Šios problematikos kontekste, lietuviška trijų menininkų darbų kolekcija, kurią sudarė kuratorė Elona Lubytė gręžiasi į naujas tradicinės – materialios, trimatės, erdvinės – skulptūros raiškos galimybes ir priemones.
Keliaujančios lietuvio skulptūros
Juozas Laivys (g. 1976, Rietave) kuria socialinį aplinkos aktyvumą skatinančias mobilias skulptūras. Po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje (1995-2001) ir Ecole National des Beaux-Arts Lione ( Prancūzija, 2004-2005) apsigyvenęs Žemaitijos Narvaišių kaime menininkas bando praskaidrinti provincijos miestelių gyventojų kasdienybę, sudominti juos šiuolaikiniu menu.
Tuo tikslu 2005-2014 metais jis sukūrė 18 mobilių skulptūrų. Tai atpažįstamų, aiškių ir šmaikščių formų objektai iš putų polisterolio, lengvai transportuojami ir laikinai eksponuojami skirtinguose miesteliuose. Mobilios skulptūros cirkuliuoja miestelių viešojoje erdvėje, kaip „įvykiai ir situacijos“. Svarbiausiu kūrinio elementu tampa mobilumas.
Pasak dailėtyrininkės Aušros Trakšelytės, mobilumas J.Laivio projektuose „suvokiamas kaip meno kūrinio at/judėjimo į tam tikras vietas bei bendravimo su vietos gyventojais, jų „susidūrimo“ su skulptūra momentai. Taip skulptūra tampa komunikacijos pretekstu ir priemone“. Taip skulptūrų mobilumas viešojoje erdvėje įgauna socialinę dimensiją.
J.Laivio mobili skulptūra, „Atominė elektrinė“, sukurta 2011 metais, jau liepos 18-19 dienomis atkeliavo į Rygą. Ten Latvijos dailės akademijos studentai menininko pravestų kūrybinių dirbtuvių metu rinko vietas laikinam skulptūros eksponavimui Latvijoje. Sužinojus, kad Latvijoje kaip ir Lietuvoje yra miestelis Seda, mobili skulptūra iškeliavo į jį.
Skulptūros kvadrienalėje pristatomos šios kelionės ir Lietuvos Sedos miestelio fotografijos „SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016)“. „Pagrindinis raktas, norint perskaityti kūrinį yra raidės AE (Atominė Energija), – teigia J.Laivys. – Šios balsės aptinkamos abiejų, Latvijos ir Lietuvos miestelių pavadinimuose. Lygybės ženklas pavadinime išreiškia santykį su kvadrianalės tema – konservatyvizmu ir liberalizmu. Atvaizduose išryškėję panašumai – su konkurencijos menino lauke neįmanomumu. Menininko amžius, išsilavinimas, pažiūros, tautybė, netgi autorystė niveliuojasi, augančių ribotų energetinių išteklių poreikių akivaizdoje“.
Richardas Wagneris ir elnio ragai
Medžiagos, erdvė ir šviesa yra pagrindiniai Žilvino Landzbergo (g. 1979, Kaunas) darbų elementai, kiekvieną kartą sujungiami į naują archetipinių pasakų, kolektyvinės atminties ir intuityvių emocijų pasakojimų struktūrą.
Ž.Landzbergo skulptūra „Be karūnos“, sukurta 2015 metais – tai dešimt kartų išdidinti elnio ragai. Rygoje ji atsiranda erdvėje, kurioje 1837-1839 metais dirigavo garsus vokiečių romantikas, maištingasis operos reformatorius Richardas Wagneris. Lietuvių menininkas atgabena gamtišką kūną, o ne medžioklės trofėjų. Jis puošnioje salėje, kurioje šiandien skamba ne muzika, o tyla, tampa svetimkūniu, kitos epochos rekvizitu, susiejančiu šiandienos nerimą ir abejones su praeities patirtimis.
Ž.Landzbergas studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje (1998–2004), dirbo podiplominėje „De Ateliers“ rezidencijoje Amsterdame (2005–2007), o 2017 metais atstovaus Lietuvą 57-ojoje Venecijos bienalėje.
Meno kūrinius – į kanalą
Mindaugą Navaką (g. 1952, Kaune) 1969–1971 metais studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute, o 1977 metais baigė skulptūros specialybę Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Šis menininkas – tūrių ir erdvių architektas, kurį visada domino perkūrimo procese užsimezgantis aplinkos ir kūrinio – skulptūros, objekto, instaliacijos, projekcijos – kultūrinių prasmių ir formų dialogas.
Pasak kuratorės E.Lubytės, jo darbų esmė – metafizinės grėsmės, egzistencinio nerimo ir nerimtumo, ironijos jungtis. Platus taikomų kūrybinių strategijų bei naudojamų medžiagų – betonas, granitas, gintaras, auksas, mineralai, plienas, silikonas – arsenalas liudija nuoseklų nepailstančio mąslaus menininko ir tyrinėtojo gyvybingumą.
M.Navakas Rygos skulptūros kvadrienalėse dalyvavauja nuo 1980 metų. Šį kartą aplinkai neabejingas menininkas atkreipė dėmesį į miesto vandens telkinių gausą ir įvairovę.
Tik ne į didingąją Daugavos upę, kurioje skulptorius 2000 metais jau yra plukdęs „Gulbę“, o miesto kanalus, įrėminančius pailsėti nuo miesto šurmulio kviečiančias parkų erdves. Viename kanale jau plūduriuoja ironiški Navako „Plaukikai. I-II“ (2015-2016). Tai dideli, bet lengvi objektai, sukonstruoti skulptoriaus rankomis. Sukurti iš kniedėmis sutvirtintų lenktos plieno skardos lakštų jie atrodo tarsi kokie transatlantiniai laivai.
Šiais metais Rygos skulptūros kvadrienalėje dalyvauja dvidešimt penki menininkai: Staring Olivier Goethals (Belgja), Kaspar Müller (Šveicarija/Vokietija), Camille Goujon (Prancūzija), Nikita Kadan (Ukraina), Denis Prasolov (Rusija), Hanna Stahle (Švedija), Signe Johannessen (Švedija), Ronny Faber Dahl (Norvegija), Kaarina Kaikkonen (Suomija), Markus Kåhre (Suomija), Jacob Jessen (Danija), Olaf Brzeski (Lenkija), Kim de Ruysscher (Belgija), Gundega Evelone (Latvija), Krista ir Reinis Dzudzilo (Latvija), Ieva Saulīte (Latvija), Johannes Säre (Estija), Jaanus Samma (Estija), Terje Ojaver (Estija), Juozas Laivys (Lietuva), Žilvinas Landzbergas (Lietuva), Mindaugas Navakas (Lietuva), Nele Möller ir Florian Deeg (Vokietija).
Visą parodų ir renginių programą rasite čia – RYGOS SKULPTŪROS KVADRIENALĖ
Kvadrienalės darbus Rygoje galima bus apžiūrėti iki spalio 28 dienos.
