Daugiau nei dešimtmetį Uficių galerijos šedevrų apsuptyje praleidęs šio muziejaus vadovas A.Natali su žmona Paola lankėsi Vilniuje LDK Valdovų rūmų muziejaus kvietimu. Pora čia atšventė ir savo 34-ąsias vedybų metines.
„Jei būčiau pasiūlęs Paolai rinktis, ar vykti į JAV, ar į Lietuvą, ji tikrai būtų pasirinkusi jūsų šalį. Mes abu domimės Europos kultūros istorija, todėl tikimės gerokai papildyti savo žinias“, – atviravo italas.
Pagrindinė 66 metų A.Natali mokslinių tyrimų sritis – XV–XVI a. tapyba bei skulptūra, meno kūriniuose užkoduotų prasmių atskleidimas.
Itin didelio susidomėjimo meno pasaulyje sulaukė praėjusiais metais pasirodžiusi jo knyga, skirta Michelangelo kūrybai. Apie šį Renesanso genijų svečias kalbėjo ir per savo paskaitą Vilniuje.
– Uficių galerija – viena svarbiausių Italijoje turistų traukos vietų. Joje galima pamatyti garsųjį Sandro Botticelli paveikslą „Veneros gimimas“. Ar lankytojai pirmiausia plūsta prie jo kaip Luvre – prie Leonardo da Vinci „Monos Lizos“? – paklausiau lietuvišką kavą atsargiai gurkšnojančio A.Natali.
– Žinoma. Visus tuos metus, kai buvau direktorius, stengiausi pakeisti tokį jų elgesį, tačiau pralaimėjau. Tai buvo Don Kichoto kova su vėjo malūnais.
Juk ne tik žiniasklaida, bet ir ministerija, vyriausybė domisi tik keliais žinomais vardais. Tai L.da Vinci, S.Botticelli, Tizianas, Michelangelas, Raffaellis, Caravaggio, Rubensas, Rembrandtas.
Visi žiūri tik į jų kūrinius, nors šalia – daug ne ką menkesnių darbų. Tai protinės tinginystės simptomas.
Kaip tik todėl paskaitoje Vilniuje kalbu apie Michelangelą. Juk jis nėra koks nutrintas suvenyras. Jis buvo rimtas poetas, nors kūrė ne žodžiais, o forma ir spalva.
Turinys meno kūriniui ne mažiau svarbus nei forma. Altoriaus paveikslas niekada nėra vien tik gražus – jis siunčia mums svarbią žinią.
Kai įsižiūri į vieną jo kūrinių Uficių galerijoje, tuojau kyla klausimas, kodėl už mergelės Marijos matome nusirenginėjančius jaunuolius? Nuogas jaunuolis už Madonos. Kodėl?
Tai tikrai ne atsitiktinumas. Viskas jo kūriniuose turi prasmę, tik jos šiandien dažnai neįžvelgiame. (Pagal vieną teoriją nuogaliai simbolizuoja pagonybę – Red.)
Kodėl Michelangelo „Dovydas“, kurio kopija stovi prie Uficių galerijos, nėra šiek tiek moteriškas garbanius, kaip jį vaizdavo kiti menininkai?
Kodėl prie jo kojų nematome nukirstos Galijoto galvos? Jis vaizduojamas kaip tikras gigantas, taigi ta galva čia labai tiktų.
Daugybė asmenukių sukurta prie tų darbų, tačiau niekas net nesigilina, ką tuo norėjo pasakyti autorius.
– Gal meno istorikai turėtų daugiau ir dažniau apie tai rašyti?
– Dažnai meno istorikus domina vien formalūs dalykai, o ne kūrinio esmė. Net Italijoje, kuri laikoma Europos meno lopšiu, daugiau mokoma ne meno istorijos, o pačios meno kalbos, meno formų istorijos.
Ar galite įsivaizduoti, kad lietuvių literatūros tyrinėtojas vertintų eilėraštį tik pagal jo formą, eilėdarą, užmiršdamas, apie ką tos eilės, koks jų turinys?
Kuo poetai virpina mūsų širdis? Vien savo kalba ar tuo, ką jie ta kalba išreiškia?
Turinys meno kūriniui ne mažiau svarbus nei forma. Altoriaus paveikslas niekada nėra vien tik gražus – jis siunčia mums svarbią žinią.
– Ar formalūs dalykai žmonėms ne sunkiau suprantami nei paveikslų ir skulptūrų prasmė?
– Tai glaudžiai susiję. Kai lankiausi Japonijoje, vienoje parodoje mačiau daugybę Budos atvaizdų, kurie man pasirodė visiškai vienodi – buvo net gėda apie tai prisipažinti draugui. Bet draugas man parodė, kuo tie atvaizdai skiriasi – kiekvienas kryptelėjimas turėjo savo reikšmę.
Dauguma Uficių galerijos lankytojų žiūri į paveikslus kaip aš į tuos Budas. Jiems visi jie gražūs ir kartu – bereikšmiai. Jie nepastebi to svarbaus judesio, neperskaito jų prasmės.
– Ar dažnai jūsų prašo patarti, kokius kūrinius būtina pamatyti Uficių galerijoje?
– Taip. Ir aš visada atsakau, kad geriausias gidas – tai jūsų jausmai. Užmirškite vardus.
Juk S.Botticelli salėje dažnai nieko neįmanoma pamatyti – tik priešais stovinčių žmonių pakaušius. Tuo metu skubėdami ten galite praeiti pro tikrai ypatingo grožio kūrinius.
Jei paveikslas paliečia širdį, nereikia drovėtis. Būtina pasitikėti savimi, savo žvilgsniu, nes jausmas visada reaguoja greičiau negu protas.
Norint suprasti šiuolaikinį meną reikia išgirsti jo sufleruojamą mintį. Kūrėjo ir žiūrovo mintis sujungia tarsi nieko bendro neturinčius daiktus į prasmingą pasakojimą. Taip prasideda dialogas.
Žinoma, reikia nepamiršti laiku įjungti ir proto, kad atskleistumėte visas kūrinio prasmes.
– Po paskaitos apie Michelangelo kūrybą lietuvių publika domėjosi, kaip galima įžvelgti prasmę ir pasakojimą abstrakcijose arba instaliacijose. Ar domitės šiuolaikinio meno istorija?
– Žinoma, domiuosi. Klysta tie, kurie mano, kad šiuolaikiniam menui svarbi tik forma.
Tarkime, šios srities patriarchas, Romoje gyvenantis graikų kilmės menininkas Jannis Kaunellis pastato kėdę tuščiame kambaryje ir ant jos atlošo užmeta paltą. Ir ta kėdė verčia susimąstyti apie kažką, ko jau nebėra, apie vienatvę ir melancholiją.
Norint suprasti šiuolaikinį meną reikia išgirsti jo sufleruojamą mintį. Kūrėjo ir žiūrovo mintis sujungia tarsi nieko bendro neturinčius daiktus į prasmingą pasakojimą. Taip prasideda dialogas.
Aš stengiuosi, kad Uficių galerijos lankytojai tai suprastų. Nors jaučiu, koks beprasmiškas tai užsiėmimas. Juk išėjęs iš muziejaus žmogus vėl atsiduria pasaulyje, kuriame mintims nelieka laiko.
Visi žiūri tik į savo telefonų ekranus, visi skuba, nes nori uždirbti kuo daugiau pinigų. Deja, ir politikams rūpi tik pinigai, o ne tautos ateitis.
XVIII a. vienas Uficių galerijos vadovų pasakė, kad muziejuje jaunimas turi išmokti suvokti grožį, kad vėliau jį atpažintų kiekviename savo gyvenimo posūkyje. Tik tokių žmonių vadovaujama tauta gali turėti ateitį.
– Kodėl pasirinkote meno istoriko specialybę? Ar Italijoje, Europos meno lopšyje, ji populiari?
– Aš gimiau etruskų žemėje ir mažas būdamas mėgau klaidžioti po jų nekropolius. Mano tėtis dėstė licėjuje italų, lotynų ir graikų kalbas.
Daugumai mano bendraamžių tėvai pasakodavo apie neseniai pasibaigusį karą ar kalėjime praleistą laiką, o man tėtis pasakojo graikų ir romėnų mitus.
Nieko nuostabaus, kad vaikystėje svajojau tapti archeologu. Įtariu, kad savo gimtajame mieste buvau toks vienintelis. (Juokiasi.) Italijoje, kaip ir kitose šalyse, daug populiaresnės praktiškos profesijos.
Man buvo 15-a, kai persikėliau gyventi į Florenciją. Universitete studijavau šiuolaikinio meno istoriją ir etruskų kultūrą.
– O kuo užsiėmė jūsų mama?
– Mama rūpinosi namais ir vienuolika metų už mane jaunesne sese. Mat tėtis daugiausia laiko praleisdavo užsidaręs savo kabinete, o mano galva jaunystėje buvo pramušta sportu.
– Ar dabar jau jūs užsidaręs rašote knygas, o žmona rūpinasi namais?
– Iš tiesų esu dėkingas savo žmonai, kad užsikrovė visus buities rūpesčius, nors ji dar ir dėsto, mes auginame tris dukras. Be jos pagalbos nebūčiau galėjęs tiek daug nuveikti.
* * *
Renesanso mecenatų palikimas
Vieno garsiausių pasaulio muziejų – Uficių galerijos – istorija prasidėjo 1560 m., kai Cosimo I de Medici užsakė G.Vasari suprojektuoti dviejų korpusų rūmus tarp Arno upės ir Senųjų (Vecchio) rūmų.
Pasagos formos pastatas buvo baigtas 1581 m. – šie metai laikomi Uficių rūmų įkūrimo data. Iš pradžių juose įsikūrė valstybės administracija, tribunolas, archyvas ir teatras. Iš to ir kilo pavadinimas: itališkai „uffizi“ – tai raštinė, kontora.
Tik maža rūmų dalis, vadinamoji Uficių tribūna, buvo skirta Medici šeimos meno kolekcijai. Ilgainiui galerijai buvo skiriama vis daugiau vietos, galop visas pastatas tapo muziejumi.
Florencijos ir visos Toskanos didžiosios kunigaikštystės valdovų Medici vardas neatsiejamas nuo šiame Italijos mieste ir regione gimusios Renesanso kultūros.
Medici buvo nekilminga, bet turtinga itin išsilavinusių ir dosnių valdovų giminė. Jos atstovai, ne tik mecenatai, bet ir aistringi kolekcininkai, jau XV a. savo rūmus puošė globojamų dailininkų ir skulptorių, taip pat iš kitų kraštų atkeliavusių meistrų šedevrais.
Kai XVIII a. mirus paskutiniam Medici giminės vyriškosios linijos atstovui Toskaną ėmė valdyti Lotaringų dinastija, sukauptos meno kolekcijos jiems buvo perduotos su sąlyga, kad nebus išsklaidytos ir išvežtos iš Florencijos.
1769 m. didysis kunigaikštis ir būsimasis Romos imperatorius Leopoldas II atvėrė galerijos duris viešam lankymui. Iki tol kolekcijas buvo galima apžiūrėti pagal pageidavimą.
Vėliau dalis Medici sukauptų vertybių buvo perkelta į kitas miesto erdves, o Uficių galerijoje eksponuojami daugiausia tapybos ir skulptūros darbai. Bėgant amžiams, rinkiniai buvo papildyti dovanomis ir palikimais.
Galerijoje saugoma didžiausia pasaulyje portretų kolekcija. Tačiau iki pat XIX a. pradžios daugiau publikos dėmesio sulaukdavo čia eksponuojamos skulptūros, o ne Renesanso tapybos darbai.
Galerija garsėja antikos skulptūrų rinkiniu, viena turtingiausių pasaulyje graviūrų kolekcija ir daugiau nei 500 miniatiūrų rinkiniu.
XIX ir XX a. sekuliarizavus dalį Italijos vienuolynų, į muziejų pateko ir itin reikšmingų bažnytinio meno kūrinių.
Nuo 2006 m. vykdomas Uficių galerijos atnaujinimo projektas, kurio tikslas – padidinti meno ekspozicijos plotą nuo 6 iki 13 tūkst. kv. metrų.
