Menotyrininkas – apie L. Valatkienės fotoaparatą ir jo trikojį

Net paviršutiniškiausias, mažai laiko turintis ir greitai akimis per kūrinį prabėgantis žiūrovas negalėtų nuginčyti esminio teiginio, kad L.Valatkienės fotografijos yra itin spalvingos. Šios fotografės nuotraukos yra kuo tikriausi spalvų koncentratai ir kondensatai. Viena vertus, geltona, mėlyna, raudona, žalia ir visi įmanomi jų atspalviai (o taip pat achromatinės balta bei juoda) yra sutelktos kiekvienoje konkrečioje kompozicijoje taip, lyg regėtųsi, jog menininkė nori enciklopediškai pristatyti jas visas ir visuomet. Kita vertus, spalvos ir koloristiniai deriniai Lilijos artefaktuose yra tiršti (tartum klampi uogienė ar sutirštintas pienas).

Iš tų visų įmanomų spalvų L.Valatkienė kameros, o paskui ir kompiuterio pagalba dėlioja raštus. Daugelį jų taip pat įtakoja natūralūs fiksuojamų dalykų raštai, jų tekstūros. Tai ir medžio kamieno rievės, ir akmens gyslos, ir ledo varvekliai, ir vandens lašai ar purslai, ir juose atsispindintis pasaulis. L.Valatkienės fotografijose tai yra ne šiaip sau raštai, ne betikslės tekstūros, o kuo tikriausi gamtos ornamentai ir rašmenys.

Nes tais ornamentais (abstrahuotomis figūromis) vaizduojama (fotografuojama) gamta kuria, o rašmenimis (savaime – o gal ne savaime? – susiformavusiais ženklais) toji pati gamta praneša. Taigi gamta Lilijos fotografijose yra lygi žmogui (galima formuluoti ir atvirkščiai – per gamtą įkūnijamas, išreiškiamas homo sapiens), ji ir komunikuoja, ir išreiškia save (savo jausmus, emocijas, potyrius).

Kaip jau minėta, L.Valatkienės fotografijose dažniausiai yra fiksuojamas peizažas. Fotomenininkės kamera nustatoma įvairiausiomis padėtimis: ji žvelgia ir į miniatiūrinius dalykus, ir į panoraminius reiškinius. Per artimesnį ar tolimesnį peizažą (kuriame neretai dominuoja kultūriniai, su paveldu ir istorija, gyvenimiškomis situacijomis susiję epizodai) L.Valatkienė perteikia žmogaus išorinį bei vidinius pasaulius. Juk, pripažinkime, ten yra ir spalvų, ir raštų...