Prestižinė Ukrainos šiuolaikinio meno galerija „Cechas“ („Tsekh“) praėjusį šeštadienį atidarė Vilniuje savo filialą „Cechas: Vilnius“.
38 metų galerininkas O.Ščeluščenka Kijeve „Cechą“ įkūrė 2005 metais. Tai viena iš nedaugelio Ukrainos galerijų, kurios stengiasi puoselėti savo surastus talentus, kol jie pasiekia meno žvaigždės lygį. Ji sėkmingai pristato savo autorius ir tarptautinėse meno mugėse.
Vilniuje ukrainiečiai įsikūrė Naujamiestyje, buvusiuose Statybininkų kultūros rūmuose Vytenio gatvėje. Atidarymo parodoje „Šuolis į Europą“ rodomi skirtingų žanrų ir technikų darbai – nuo akvarelės iki interaktyvios instaliacijos. Jų autoriai – garsūs Ukrainos menininkai: Mykola Belousas, Valya, Evgenas Petrovas, Yaroslavas Derkachas , Sergiyus Oleksiukas ir Rustamas Mirzoevas.
– Kaip išsirinkote vietą savo galerijai Vilniuje? Gal netyčia radote vaikštinėdamas po miestą? – paklausiau O.Ščeluščenkos.
– Ne, man šią vietą pasiūlė draugai, kurių Vilniuje turiu daug. Juk jau aštuonerius metus nuolat čia atvažiuoju – nuo pirmosios „ArtVilnius“ meno mugės.
Į ją pakliūti „Cechui“ padėjo ir mugės rengėjai, ir Lietuvos ambasada Kijeve. Mūsų tapytojas M.Belousas 2013-aisiais buvo pripažintas geriausiu „ArtVilnius“ užsienio menininku, o pernai „Cechas“ pelnė geriausios užsienio galerijos vardą.
Beje, ši pastato dalis jau daugelį metų nebuvo naudojama. Visur buvo skylėti langai, todėl žiemą spausdavo šaltis. Man patiko erdvė ir aš ją išsinuomojau.
– Ar žinojote ką nors apie neįprastą šių rūmų istoriją? Gal kaip tik įdomus istorinis šleifas ir sugundė kurtis būtent čia?
– Žinojau, kad pastatas XX a. buvo pradėtas statyti kaip bažnyčia. Ji nebuvo baigta, o po Antrojo pasaulinio karo perdirbta į sovietinius Statybininkų kultūros rūmus. Tačiau man ne mažiau svarbūs ir techniniai dalykai.
Man tiko 300 metrų dydžio parodinė erdvė, nors reikėjo patvarkyti ir lubas, ir sienas, o grindys dar laukia remonto. 7 metrų aukščio salėje įrengėme ir antrą aukštą.
– Ar labai skiriasi Ukrainos ir Lietuvos „Cechai“? Gal Kijeve esate įsikūrę pačiame miesto centre?
– Ne, gerokai toliau nuo centro nei Vilniuje. Ten patalpos didesnės nei čia, tačiau iš pirmo žvilgsnio – labai panašios. Galima net pasakyti kad „Cechas: Vilnius“ – tai Kijevo galerijos brolis dvynys.
Ieškojau erdvės, kurios architektūrinis sprendimas primintų mūsų „Cechą“. Taip pat svarbu, kad ir salės apšvietimo lygis būtų panašus, o tai užtikrina visa eilė langų viršuje. Na, ir pristatomi čia kūriniai bus tokie patys – tie patys menininkai, toks pats aukštas meninis jų darbų lygis.
– Kas lėmė, kad vilniečiams pristatote būtent šiuos ukrainiečių autorius? Gal tai, kad keli jų jau išpopuliarėjo Lietuvoje per „ArtVilnius“?
– Tai mūsų galerijos menininkai. Jūs gal ir nustebsite, bet aš dirbu tik su šešiais dailininkais. Seku jų karjerą, pristatau darbus kolekcininkams, padedu įsitvirtinti meno rinkoje. Beje, visi autoriai buvo atvykę į atidarymą Vilniuje, nors gyvena skirtinguose Ukrainos miestuose ar net JAV.
Paroda vadinasi „Šuolis į Europą“. Darbuose galima rasti simbolių, kurie mums siejasi su Europa, arba tų, kurių mes norime atsikratyti pakeliui į Europą. Pavyzdžiui, Lenino paminklas dviejų metrų dydžio E.Petrovo akvarelėje. Beje, jau pats tokio dydžio darbas, sukurtas akvarelės technika, – unikalus dalykas.
– Kodėl galerijos atidarymas surengtas taip vėlai vakare ir dar vidury vasaros, kai beveik visi vilniečiai iškeliauja prie ežerų ar jūros?
– Jei žmonės ateina vėliau, jie visą vakarą ir praleidžia galerijoje, o ne bėga tvarkyti kitų reikalų.
Galerijos atidarymo proga į Vilnių atskrido net 65 kolekcininkai iš devynių šalių. Jiems šiuo metu labai patogu įtraukti Lietuvą į savo atostogų maršrutus. O vilniečiai parodą galės pamatyti ir rudenį, nes ji veiks iki spalio.
– Kokios rodomų meno kūrinių kainos – ukrainietiškos, lietuviškos ar europinės?
– Ieškome aukso vidurio. (Juokiasi.) Jos nėra pačios didžiausios. Kijevo galerijoje galima įsigyti gerą kūrinį ir už kelis šimtus, ir už kelis tūkstančius eurų. Vilniaus parodoje visi darbai dideli, todėl mažiausia kaina – maždaug 5 tūkst., o didžiausia – 15 tūkst. eurų.
– Kodėl nutarėte savo galerijos filialą steigti būtent čia, o ne Lenkijoje ar Vokietijoje?
– Pirmiausia aš esu truputį lietuvis, turiu lietuviškų šaknų. Antra, myliu Vilnių ir jaučiu, kad Vilnius myli mane. (Juokiasi.)
Taigi netiko nei Ryga, nei Varšuva. Mano širdis čia.
Be to, Vilnius – LDK, buvusios mūsų bendros valstybės, sostinė. Tai irgi svarbu. Kaip ir tai, kad pačią filialo idėją man pasiūlė buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Jis mane supažindino su žinomu jūsų aktoriumi Albinu Arkausku, įmonės „Teatras Vilniaus klasika“ vadovu, kuris šalia galerijos ruošiasi įrengti teatro sales.
– Ar tikitės Vilniuje parduoti pakankamai darbų, kad išsilaikytumėte? Kas tvarkys galerijos reikalus, jei jūs pats būsite Kijeve?
– Įsikurti nebuvo taip paprasta, kaip maniau iš pradžių. Jūsų biurokratinės sistemos aš tiesiog nesuprantu.
Bet man buvo palanki ir ankstesnė, ir dabartinė miesto valdžia, padėjo draugai. Net ir Vilniaus filialo vadove sutiko būti mano bičiulio tapytojo Lino Liandzbergio žmona Kristina Račkauskaitė-Liandzbergienė.
Jau per atidarymą pardavėme keletą kūrinių – taigi viskas įmanoma. Žinoma, aš puikiai žinau, kad rimtų pirkėjų Lietuvoje nebus daug. Tačiau į Vilnių patogu atvykti ir iš kitų šalių. Atidarymo metu ukrainiečių kolekcininkas man vertėjavo, o didžėjus buvo kolekcininkas iš Vokietijos.
Kita vertus, svarbu ne tik parduoti kūrinius, bet ir pristatyti Ukrainą svetur. Juk gero lygio šiuolaikinis menas – puiki šalies vizitinė kortelė.
Planavo pastatyti gražiausią bažnyčią sostinėje
Ukrainiečių galerija „Cechas: Vilnius“ įsikūrė Naujamiestyje, Vytenio gatvėje, buvusiuose Statybininkų kultūros rūmuose. Tačiau nedaug kas žino, kad šis pastatas kadaise buvo bažnyčia.
XX a. pirmojoje pusėje pradėta statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (nuotr.) garsiojo architekto A.Vivulskio (1877–1919) buvo sumanyta kaip pati įspūdingiausia Vilniuje.
Ant Naujamiesčio kalvos stovinti šventovė su dviem aukštais bokštais ir didžiuliu kupolu, ant kurio būtų užkelta įspūdinga Kristaus statula, turėjo matytis iš kiekvieno Vilniaus kampelio.
Pirmasis pasaulinis karas ilgam sustabdė statybas. Planus sujaukė ir netikėta A.Vivulskio mirtis, po kurios pasigesta daugybės svarbių brėžinių. Išliko tik keli išorės eskizai.
Vis dėlto statybos darbai pagal A.Vivulskio piešinius vyko iki 1939 m. Architektai gerokai sumažino bokšto aukštį, kupolo ir Kristaus statulos matmenis, bet iki Antrojo pasaulinio karo jos taip ir nespėta užbaigti.
Sovietmečiu buvo nuspręsta bažnyčią, nors joje jau vykdavo pamaldos, iš dalies nugriauti. Likusią dalį architektas A.Mačiulis pertvarkė į Statybininkų kultūros rūmus. Už naujų sienų jis išsaugojo ir senuosius mūrus.
