Į vėlai vakare surengtą atidarymą suplūdo ne tik rinktinė sostinės publika, bet ir kelios dešimtys užsienio kolekcininkų, kurie ta proga specialiai atvyko į Vilnių. Keletas jų po atidarymo išėjo nešdamiesi kruopščiai supakuotus meno kūrinius.
„Kolekcininkams šiuo metu labai patogu įtraukti Vilnių į savo atostogų maršrutus“, – sakė „Cecho“ savininkas Aleksandras Ščeluščenko, paklaustas, kodėl sumanė atidaryti galeriją vidurvasaryje, kai Vilnius – visiškai ištuštėjęs. Pasak jo, paroda truks pakankamai ilgai, todėl po atostogų į miestą sugrįžę vilniečiai galės ją apžiūrėti ir rudenį.
Kijeve galerija „Cechas“ veikia nuo 2005 metų. Per vienuolika metų jis surengė daugiau nei 400 parodų ir sėkmingai pristato savo autorius tarptautinėse meno mugėse. Tai viena iš nedaugelio šalies galerijų, kurios stengiasi puoselėti savo surastus talentus, kol jie pasiekia „meno žvaigždės“ lygį. Sėkminga finansinė veikla liudija, kad galerijai tai pavyksta.
Kijeve galerija jau yra surengusi ir penkias lietuvių dailininkų parodas. Tarp jų – Lino Liandzbergio „Pseudolietuviškas peizažas“, Ray Bartkaus projektas „Breaking Point“ ir lietuviškos tekstilės paroda, kurioje dalyvavo Žydrė Ridulytė, Eglė Bogdanienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.
Pirmoji vilnietiško „Cecho“ paroda pavadinta „Šuolis į Europą“. Joje rodomi šešių galerijos menininkų kūriniai. Tai Mykola Belousas, Valya, Evgenas Petrovas, Yaroslavas Derkachas, Sergiyus Oleksiukas, Rustamas Mirzoevas. Ekspoziciją sudaro skirtingų žanrų ir technikų darbai – nuo akvarelės iki interaktyvios instaliacijos.
Pasak galerininko, pirmosios parodos pavadinimas – ne atsitiktinis. Lietuviškų šaknų turinčiam A.Ščeluščenko Vilnius kelia daug sentimentų. Tai ir buvusios bendros lietuvių bei ukrainiečių valstybės sostinė, ir patrauklus miestas, ir puiki stotelė Vakarų link. Tiesa, parduoti daug meno kūrinių Vilniuje ukrainietis nesitiki, nes daugelį metų dalyvaudamas meno mugėje „ArtVilnius“ jis puikiai žino, kad Lietuvos meno rinka dar tik pradeda formuotis.
Jo manymu rimtas šiuolaikinis menas – tai kiekvienos šalies vizitinė kortelė. Todėl viena svarbiausių „Cecho“ galerijos misijų – pristatyti Urainą svetur. Iš pradžių Vilniuje planuojama rodyti tik su galerija bendradarbiaujančių Ukrainos menininkų kūrybą, tačiau jau užmegzti ryšiai ir su Lietuvos menininkais bei kuratoriais. Galerijai „Cechas: Vilnius“ šiuo metu vadovauja ne ukrainietis kuratorius, o vilnietė Kristina Račkauskaitė-Liandzbergienė.
Pasak Kijevo galerijos vadovo, įkurti galerijos padalinį Vilniuje jis planavo jau nuo 2012 metų. Žengti tokį žingsnį jam pasiūlė buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, o vėliau palaikė ir naujoji sostinės valdžia. Tiesa, lietuviškos biurokratijos pinklės vos nenumarino viso projekto. „Aš labai myliu Vilnių ir vilniečius, tik tai ir padeda man viską įveikti, nors dažniausiai aš jūsų sistemos tiesiog nesuprantu“, – atsiduso galerininkas.
„Cechas: Vilnius“ įsikūrė Naujamiestyje, Vytenio gatvėje, buvusiuose Statybininkų kultūros rūmuose. Tie atidarymo svečiai, kurie anksčiau buvo lankęsi „Cecho“ galerijoje Kijeve, buvo tiesiog apstulbę dėl Vilniaus ir Kijevo ekspozicinių erdvių panašumo. Ir ten, ir čia – sovietmečio laikus menančios didžiulės aukštos patalpos su visa eile langų prie lubų ir drūtomis kolonomis.
Atgavus nepriklausomybę buvusių Statybininkų rūmų šeimininkai daug sykių keitėsi, tačiau niekas taip ir nesugebėjo deramai panaudoti didžiulės, vėjų perpučiamos patalpos. Teko sutvarkyti lubas ir sienas, kad būtų sukurta galerijai tinkama 300 metrų dydžio parodinė erdvė. 7 metrų aukščio salėje įrengtas ir antras aukštas. Ten yra galerijos archyvas, kuriame galima pamatyti daugiau parodos autorių darbų. Tarp jų yra ir piešinių bei eskizų, kurių kaina gerokai mažesnė nei pirmame aukšte eksponuojamų didžiulių paveikslų.
A.Ščeluščenko neslėpė, jog žino, kad šio Vilniaus statinio istorija – visai kitokia nei tų pramoninių erdvių, kuriose įsikūręs Kijevo „Cechas“. „Šis pastatas XX a. buvo pradėtas statyti kaip bažnyčia. Tiesa, ji nebuvo užbaigta, o po Antrojo pasaulinio karo perdirbta į sovietinius Statybininkų kultūros rūmus“, – sakė galerininkas. Įkurti galeriją būtent šioje vietoje jam pasiūlė vilniečiai draugai, kurių jis turi ypač daug, nes jau aštuonerius metus nuolat atvažiuoja į Vilnių.
XX a. pirmojoje pusėje statyta Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia garsiojo architekto Antano Vivulskio (1877–1919 m.) buvo sumanyta kaip pati įspūdingiausia Vilniuje. Ant Naujamiesčio kalvos stovinti šventovė su dviem aukštais bokštais ir didžiuliu kupolu, ant kurio būtų užkelta įspūdinga Kristaus statula, turėjo matytis iš kiekvieno Vilniaus kampelio. Deja, jos nespėta užbaigti, o septintojo dešimtmečio viduryje buvo nuspręsta bažnyčią, nors joje jau vykdavo pamaldos, iš dalies nugriauti. Likusi dalis buvo pertvarkyta į Statybininkų kultūros rūmus.
Parodą „Šiuolis į Europą“ ukrainiečių galerijoje „Cechas: Vilnius“ galima bus apžiūrėti nuo pirmadienio, liepos 25 dienos.
