P.Šmitas su fotoaparatu sukinėjasi ne tik per parodas meno galerijose. Šis menotyrininkas yra dažnas svečias tapytojų, grafikų, skulptorių dirbtuvėse, neformaliuose kūrėjų susibūrimuose, be jo anksčiau neišsiversdavo uostamiesčio bohemos vakarėliai. Ne vienas klaipėdietis dailininkas P.Šmitui yra pažįstamas nuo pat vaikystės.
Iš Žemaitijos kilęs daugiau kaip prieš pusšimtį metų Klaipėdoje gyvenantis P.Šmitas Telšių taikomosios dailės technikume mokėsi keramikos, studijavo menotyrą Lietuvos dailės institute. Baigęs mokslus, Klaipėdos Adomo Brako vaikų dailės mokykloje daug metų dėstė meno, architektūros istoriją, kitas disciplinas, pedagogo veiklą tęsė Klaipėdos universitete, Stasio Šimkaus konservatorijoje.
Dar studijų metais susidomėjęs fotografija P.Šmitas fiksuoja ne tik straipsnių ir leidinių iliustravimui reikalingus meno kūrinius. Menotyrininką domino ir autoriai, jų pasaulėžiūra. Per daugelį metų P.Šmito archyve susikaupė nemažai jam gerai pažįstamų įvairių vaizduojamosios dailės žanrų, akademinės visuomenės atstovų, literatų, architektų portretų. Tik dalis jų pristatoma šioje parodoje.
„Fotografuoju pažįstamus, man patinkančius ir įdomius žmones. Kiti fotomenininkai personažus vedasi į studijas, ieško išskirtinės šviesos, efektų, kad galėtų išryškinti vienokias ar kitokias jų charakterio savybes, bet man tokios gudrybės nepriimtinos. Studijiniai portretai – oficialūs, dvelkia paradiškumu. Aš fotografuoju ekspromtu, įvairioje aplinkoje, neapgalvojęs scenarijų“, – per parodos atidarymą atvirai prisipažino P.Šmitas.
Autoriaus eksponuojamų darbų galerijoje išryškėja dinamiško meno pasaulio atstovų kasdienybės, bendravimo akimirksniai. P.Šmitas savo kūrybą vadina „vienu fotoaparato užrakto spūstelėjimu staiga sustabdytos žavingos gyvenimo tikrovės fotoatspindžiais, kurie buvo, nuslinko į praeitį ir daugiau jau niekada nepasikartos“.
Pofesionaliu fotomenininku savęs P.Šmitas nevadina, todėl nesijaučia įpareigotas vesti į naujas, dar neregėtas erdves: „Dabar, kai išbandytos jeigu ne visos, tai bent jau maksimaliai įmanomos fotografijos galimybės, man kur kas svarbiau – ne eksperimentuoti, o perteikti vaizduojamo žmogaus nuotaiką, judesį, užimtumą, parodyti tikrąjį kūrėjų veidą, kai jie nusimeta savo kaukes ir atrodo natūraliai“.
Paklaustas, kas yra fotografija – magiškas, idealizuotas menas, uždeganti kūryba ar tiktai vienoks ar kitoks objektyvios tikrovės žybsnių atkartojimas, P.Šmitas svarsto kaip profesionalus menotyrininkas: „Net kūrybinė abstrakcija dažnai grindžiama įvairiais tikrovės atspindžių niuansais, abstrakčiai išreikštų tikrovės formų plastika“.
Po parodos atidarymo patekęs į artimiausių draugų, kolegų, dailininkų, teatralų, literatų ir kitokių mūzoms tarnaujančių kūrėjų, užfiksuotų ir jo fotografijose, glėbį, P.Šmitas sulaukė šiltų sveikinimų ir linkėjimų.
Net pristatydamas savo darbus 75-erių metų sukaktį švenčiantis kultūros metraštininkas nesiskyrė su fotoaparatu.
