Kaune naujam gyvenimui prikeliama vis daugiau paveldo saugomų pastatų. Šiemet atnaujinama ir Rotušės aikštėje esanti Šv.Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia. Kol kas jos fasadą dengia statybininkų tinklas. Tačiau atnaujinti bokštai jau švyti naujomis spalvomis.
Pamatę jas, kauniečiai pasinėrė į diskusiją, ar atkuriamas persikų ir baltos spalvų bažnyčios fasadas – tikrai toks, koks buvo. Ne vienam paveldu besidominčiam gyventojai kilo klausimų, ar neturėtų būti dažoma balta spalva.
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja, Lietuvos architektūros istorinio paveldo rekonstravimo ir restauravimo ekspertė Jolita Butkevičienė įsitikinusi, kad žmonės turi per mažai žinių apie paveldo saugomų namų fasadų spalvas, jų madas. Į šią sritį buvo mažai gilinamasi. Todėl gerai, kad diskusija pagaliau kilo.
Mokslininkė teigė, kad kauniečiai niekada nevengė spalvų. Todėl mano, kad būtų gerai parengti rekomendacijas, kaip gali būti atnaujinami senų pastatų fasadai, kokios spalvos jiems buvo būdingos.
– Rotušės aikštėje dažnai laiką leidžiantys kauniečiai nustebo pamatę, kad atnaujinant Jėzuitų bažnyčią naudojamos persikų ir balta spalvos. Kaip tokių spalvų parinkimą vertinate jūs? – „Laikinoji sostinė“ paklausė J.Butkevičienės.
– Kai atnaujinami paveldosaugininkų saugomi pastatai, privaloma atlikti tyrimus, nustatyti ir tai, kokios spalvos fasadai buvo. Fantazuoti nereikia, pastatas pats papasakoja savo istoriją. Tikiuosi, kad taip buvo padaryta ir prieš atnaujinant Jėzuitų bažnyčią.
Pamačiusi, kokios spalvos naudojamos, aš pati labai apsidžiaugiau. Pastatas suspindės naujomis detalėmis. Atsiradus šviesos ir šešėlių žaismui, jos išryškės.
Tačiau ir pati pastebėjau, kad šio pastato atnaujinimas sukėlė kauniečių diskusiją. Tai atskleidė, kad žmonės nelabai žino, kokiomis spalvomis buvo dažomi senų pastatų fasadai.
Vyrauja nuomonė, kad senieji Kauno pastatai dažniausiai būdavo balti. Balta spalva suniveliuoja architektūros detales. Be to, ji pigiausia medžiaga. Po suiručių, karų apgriauti pastatai iš skurdo būdavo baltinami kalkėmis.
Dabar taip pat nudažyti pastatą viena, pavyzdžiui, balta, spalva yra pigiausia ir patogiausia. Taip daro kai kurie senus pastatus atnaujinantys verslininkai, nes pirkti kelių spalvų dažus, samdyti darbininkus, kad šie mokėtų kokybiškai dirbti sudėtingus darbus, brangu.
– Kokiomis spalvomis Kauno pastatai buvo dažomi įvairiais laikotarpiais?
– Kaune, nelygu laikotarpis, vyravo įvairios pastatų fasadų spalvų mados. Gotikos laikais namai buvo statomi iš raudonų plytų.
Būdavo naudojamas gelsvas ar pieno spalvos skiedinys joms sutvirtinti, neretai tokių spalvų būdavo ir fasadų nišos, karnizai.
Tokios architektūros pavyzdys yra Rotušės aikštėje 29. Restauruojant statinį net buvo atrastos sodrios tamsiai žalios spalvos stogo čerpės. Tai byloja, kad Kaune namus statę žmonės nebijojo spalvų.
Vėliau, pavyzdžiui, XVI amžiuje, ne visi galėjo sau leisti namus tinkuoti. Tačiau jei buvo naudojamas tinkas, jis taip pat nebūtinai buvo dažomas šviesiai. Naudotos rausva, tamsiai pilka, dramblio kaulo spalvos.
Pavyzdys – dabartinis „Medžiotojų užeigos“ restorano fasadas. Dabar jis šiek tiek tamsesnis, nei buvo, tačiau tai – ne blogiausias variantas.
Baltos spalvos atėjimas į Kauną greičiausiai susijęs su klasicizmo laikotarpiu. Tačiau daug tokių pastatų nėra. XIX amžiuje Rotušės aikštė ir Laisvės alėja tapo įvairiaspalvė. Fasaduose vyravo įvairių dviejų spalvų deriniai.
Tarpukariu įspūdingiausi pastatai – Centrinis paštas, Pieno centras, „Pažangos“ rūmai – buvo tinkuojami kokybišku, brangiu teraciniu tinku.
Sovietmetis sunaikino mūsų supratimą apie tai, kad spalva architektūroje yra labai svarbi. Tik dabar pradedame tai suprasti.
– Ką daryti, kad pastatų savininkai atnaujindami namus nesugadintų istorinių fasadų?
– Ne visi senieji pastatai yra saugomi. Todėl verslininkams pigiau ir patogiau juos dažyti viena spalva. Pavyzdžiui, taip buvo pasielgta su Laisvės alėjos 80-uoju pastatu, kur įsikūręs vienas bankas. Anksčiau statinio fasadas buvo dviejų kontrastingų spalvų. Dabar tapo vienspalvis pilkšvas. Tai mane nuliūdino.
Manau, savivaldybė turėtų imtis priemonių, kad savininkai saugotų istorinius fasadus. Taip pat būtų naudinga pasekti Kanados pavyzdžiu. Ten yra sudaryti katalogai. Juose pateiktos rekomendacijos, kokios spalvos buvo būdingos vienam ar kitam laikotarpiui, vienam ar kitam kvartalui.
Manau, kad apskritai paveldo, kaip materialios vertybės, dar nesuvokiame. Tai, kad tokie pastatai yra vertingi, labiau deklaruojama.
Skaudu matyti, kad tokie statiniai stovi apleisti, juose negyvena ir nedirba žmonės. Tai pastatams labiausiai ir kenkia.
Už tokių pastatų nepriežiūrą turėtų būti skiriamos kur kas didesnės nei dabar progresinės baudos. Arba reikia sukurti tokius mechanizmus, kurie neleistų metų metus turėti tokių statinių ir su jais nieko nedaryti.
