Prieš 14 metų nėręs į spalvingą meno pasaulį buvęs statybų inžinierius V.Martikonis greitai suprato, kad visko aprėpti neįmanoma. Iš pradžių jį domino monumentalioji kūryba – Vilniaus rajone, prie Sudervės, įsigytame žemės sklype pradėjo kurti akmens skulptūrų parką, rengė simpoziumus, į kuriuos kviesdavo menininkus iš viso pasaulio.
Gražioje vietoje prie ežero esančiame skulptūrų parke „Vilnoja“ šiuo metu eksponuojama apie 60 įspūdingų formų kūrinių – kai kurie jų sveria 3–4 tonas.
Kai žemės plotas užsipildė skulptūromis, V.Martikonis stabtelėjo, bet netrukus atsigręžė į kitas meno sritis.
„Pirmiausia įsigijau neįprastą Romualdo Petrausko autoportretą – dailininkas nutapė save, žiūrintį į pasaulį ne dviem, o keturiomis akimis. Nuo to viskas ir prasidėjo. Iš pradžių paveikslus kolekcionavau be atodairos, o paskui apsiribojau tik kūrėjų autoportretais“, – pasakojo V.Martikonis.
Kolekcininkas renka iš įvairių medžiagų sukurtus skirtingų formų ir stilistikos autoportretus. Pagrindinis kriterijus – kad autoriai patys juos pripažintų kaip autentiškus savo atvaizdus.
V.Martikonio rinkinyje – grafikų, skulptorių, fotografų darbai, net iš popieriaus iškirpti autoportretai.
Kokie autoportretai yra vertingesni – menininkų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų, ar sukurti šiais laikais? V.Martikonis dėl to nesuka sau galvos – ieško tokių darbų, kurių autoriai savitai žvelgia į save ir aplinką.
„Autoportretas – individualus kūrėjo užsakymas pačiam sau, todėl valdiškas požiūris šioje dailės srityje neįmanomas“, – tvirtino verslininkas V.Martikonis.
Į jo akiratį patenka ne tiktai pripažinti meno pasaulio žmonės: „Domiuosi net menkiau žinomais autoriais. Nežinia, kaip į jų darbus bus žiūrima po šimtmečio. Ne šiandienos pranašai, o laikas iškiliausių dailininkų vardus įrašo istorijos knygose.“
Vaizduojamojoje dailėje nuo seno paplitusį autoportreto žanrą V.Martikonis suvokia kaip išskirtinį kūrėjų išraiškos būdą. Kolekcininkui įdomūs paveikslai, kuriuose menininkai tarytum nusimeta kaukes, atskleidžia savo tikrąjį veidą, nebijodami išryškinti savybių, kurios neaptarinėjamos viešojoje erdvėje.
„Tai gali būti ir drąsūs kūrėjų akibrokštai, persmelkti humoro, autoironijos. Savęs iš nuogirdų, gandų ir paskalų nenutapysi“, – kalbėjo ne dvasingu humanitaru, o tiksliųjų mokslų atstovu save vadinantis V.Martikonis.
Jo rinkinyje yra nemažai prie šiuolaikinės dailės elito priskiriamų menininkų darbų. Kai kuriuos senesnius garsių tapytojų darbus, kurių ir patys autoriai kartais neprisimena, V.Martikonis atranda sendaikčių turgeliuose, antikvariatuose, ne vieną paveikslą grąžino į Lietuvą iš užsienio šalių.
„Antikvariate pamačiau portretą, primenantį lietuvių dailės klasiką Joną Švažą. Dailininkas Arvydas Šaltenis patvirtino, kad tai tikrai J.Švažo autoportretas. Pardavėjai nežinojo, kas jame pavaizduotas, todėl istoriškai vertingą paveikslą nusipirkau nebrangiai ir gal net išgelbėjau jį nuo pražūties. Panašiai Latvijoje kolega aptiko Vlado Eidukevičiaus autoportretą“, – pasakojo V.Martikonis.
Seniausias rinkinio darbas – 1901 metais nutapytas dailininko Mstislavo Dobužinskio autoportretas. Pavyko įsigyti ir tarpukario Kaune kūrusių garsių menininkų Juzefos ir Marcės Katiliūčių, Vytauto Kazimiero Jonyno, Jono Buračo, Kazio Šimonio autoportretų.
Jau daugiau kaip du šimtus menininkų autoportretų surinkusiam V.Martikoniui už meno kultūros paveldo saugojimą ir propagavimą suteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos garbės nario vardas.
Verslininko namuose sienų paveikslams nebeužtenka – daug jų sukrauta į lentynas. Autoportretų paieškoms skirto laiko V.Martikonis neskaičiuoja: „Tai – ne darbas, o sielos atgaiva. Sužinoję apie mano pomėgį kultūros veikėjai, dailininkai dabar jau ir patys pasiūlo įdomesnių darbų. Pavyzdžiui, Augustino Savicko autoportretas atkeliavo net iš JAV.“
Kiek kainuoja garsesnių menininkų autoportretai? Meno aukcionuose jų kainos, nelygu, koks autorius, siekia 12 tūkstančių ir net daugiau eurų.
„Mano vaikai jau baigę mokslus, turiu stogą virš galvos, sumokėjus mokesčius valstybei šis tas dar lieka, todėl galiu sau leisti malonumą kolekcionuoti autoportretus“, – kalbėjo turtingiausiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu laikomas V.Martikonis.
Jis surengė kelias parodas, kuriose eksponavo paveikslus, skulptūras, net instaliacijas, primenančias autoportretus.
Nemažai prieštaringų minčių sukėlė Dano Aleksos darbas – menininkas save pavaizdavo nuogą, susirangiusį vežimėlyje, kokiais prekybos centruose naudojasi pirkėjai. Nuogaliaus figūra atitinka jos autoriaus anatomiją, nes tokį vežimėlį D.Aleksa pats buvo išbandęs – sugebėjo jame susirangyti: „Šis meno kūrinys yra tiksli jo kūno formų ir dalių kopija – netradicinis kūrėjo autoportretas. Kitaip nebūčiau pirkęs.“
Dar vienas šiuolaikinio meno atstovas Martynas Gaubas, kurio autoportretą su mylimu katinu ant peties įsigijo V.Martikonis, vėliau jam pasiūlė įsigyti ir kitą – iš papjė mašė – iš popieriaus skiautelių ir klijų ar gipso pagamintos medžiagos sukurtą savo galvą. Ryškiai geltonos spalvos tuščiaviduris darbas pavadintas „Konteineriu“. O ateityje V.Martikonis ketina šią kolekciją rodyti specialiai tam pastatytame pastate.
