Jis iš karto jus iškels už laiko ribų, į nekonfliktinę zoną. Nėra nei grėsmių, nei laiko, nei pasekmių – tik nuostaba, kuri atveria jūsų pasąmonės duris harmonizuojančiai tėkmei, o ji restauruoja tikėjimą esaties pamate esančiu gėriu bei panardina į raminančią meditaciją. Vaizdo elegancija, kurios ilgimės nuo Art Nouveau laikų. Tobulos kompozicijos akademija tais laikais, kai besiskelbiančių fotomenininkais milijonai. Grožio išgyvenimas, savo tyrumu neleidžiantis įtarti jokių mados, stiliaus, krypties įtakų ar sąsajų. Visa tai rasite prieš porą mėnesių išleistoje Gintaro Kraujelio fotografijų knygoje „Kolekcija“.
Gintaras nubraukia visas socialines ir intelektualines dulkes nuo švytinčio amžinybės veido. Pagarba gamtos kūrinijai, esimo paslapties akcentavimas – šiuos dalykus moderniaisiais laikais matėme tik Algimanto Švėgždos grafikos darbuose. Objektai plūduriuoja (yra, esti) dvasios kosmose, disciplinuotos meditacijos sukurtoje mąstymo erdvėje. Jokių socialinių nuosėdų, jokių diskusijų su kitais stiliais ir kryptimis.
Jis sugrąžina grynąjį grožio išgyvenimą, kurį kirviu ir atominiais sprogdikliais XX a. antrojoje pusėje sumaitojo meno kritikai, bet iš naujo atrado ne jie, o sąmonės ir smegenų veiklą tyrinėjantys mokslininkai. Jie eksperimentiniu būdu nustatė – ir todėl tvirtina – kad grožio išgyvenimas yra fundamentalus jutimas, kuris yra „instaliuotas į mūsų smegenų hardą“ ir kurį turi net kūdikiai.
Nenoromis turiu leistis į ginčą su knygos įžangos autore, kuri tvirtina, kad G.Kraujelio darbai romantiški ir literatūriški. Tokie teiginiai yra tradicinių pastangų išversti vaizdą į žodžius ir pasiūlyti raktines asociacijas pasekmė. Jie tiktų nebent ankstyvajai šių darbų versijai, kurioje fono detalės sugestijavo tradicinius emocinius raktus.
G.Kraujelis tikrai ne literatūriškas. Tai postmodernizmas viską (vaizdą) pavertė literatūra, socialiniais dialogais ir krypčių-stilių kovos bei miksavimo įrankiais. G.Kraujelio vaizdas toks tyras, lakoniškas ir išraiškingas, talpus ir vaizdiškas, kad, kaip sakė senosios Rytų nespalvotos tapybos atstovai, neužtektų 10 tūkstančių žodžių vienam paveikslui aprašyti.
O romantizmas – visada vaikiškai seklus ir sensualiai garbiniuotas, gana egocentriškas, įmantrus bei puošnus. Mūsų laikmečio žodžiais – Saviraiškomanas. Tuo tarpu asketiški G.Kraujelio fotografiniai vaizdai yra tas atvejis, kurį Rytų estetika apibūdina: pamiršo save ir tą, kuris pamiršta.
Jis egzistencialistas, bet netragiškas, nes stovėdamas prieš formų radimosi bei virsmų paslaptį ir suvokdamas, kad ji yra nepasiekiama, jis nedramatizuoja, nes stiprus grožio išgyvenimas šnabžda: negali po tuo slypėti beprasmybė. O įsisąmonintas (bet neisterikuojantis) „nežinau“ gali būti toks pat gražus kūrinys, kaip ašara Dievo akyje.
Man teko matyti pirmuosius šių darbų atspaudus, kurie dar buvo komponuojami į tradicinius 3x4 formatus, su daugybe daiktiškos aplinkos ir peizažo detalių. Tie pirmavaizdžiai buvo lyriški, poetiški, lietuviškai liūdesiuoti ir tikrai kiek literatūriški. Tobulindamas lakšto kompoziciją ir tonalumą, Gintaras prigesino buitiškumą, o tada užburianti augalo forma patyrė transcendavimo virsmą – tapo švytinčia dvasios kosmoso galaktika.
Kaip tik dėl šio virsmo knygos pavadinimas „Kolekcija“ įgauna ne tik autoriaus portfolio prasmę, bet ir prasmę Pasaulis.
