Pasak jos, ši idėja buvo ją taip apsėdusi, kad ji privalėjo ją vizualizuoti ir parodyti bent jau tiems, kas aktyviai domisi jos kūryba. Iš laikraščių sukurta uola buvo eksponuojama praėjusių metų gruodžio mėnesį kitai lietuvei Berlyne Giedrei Bartel priklausančioje galerijoje „Trofėjas“. Tačiau tai – tik dalis „Ateik į laikraštį“ projekto.
Lietuvoje žinoma menininkė ir tekstilininkė, buvusi ilgametė Kauno dailės instituto dėstytoja Almyra Bartkevičiūtė-Weigel į Berlyną atsikraustė prieš dvylika metų, ištekėjusi už vokiečio. Sakosi per tą laiką prisijaukinusi miestą, nors pradžia buvusi nelengva. Begalė parodų, įdomių meninių projektų padeda jai čia jaustis meninių įvykių sūkuryje.
Ji pabrėžia galinti kurti bet kur – jai reikia tik savo dirbtuvės kambarėlio, bet sutinka, kad Berlyne įkvėpimas slypi už kiekvieno kampo. Tačiau, pasak jos, šiame mieste konkurencija tokia didelė, kad prasimušti menininkui labai nelengva.
A.Weigel jau seniai atsisakė tradicinių klasikinės tekstilės medžiagų ir darbo metodų. Anksčiau ji eksperimentavo su klijais, laidais, o dabar atrado laikraštį. Anksčiau ji kūrė darbus, pasitelkusi savo pačios sumanytą karštų klijų techniką. Jau keletą metų menininkė eksperimentuoja su laikraščiais, formuodama iš jų monumentalių formų instaliacijas arba iš pačios suverptų laikraštinių siūlų – pano tipo paveikslus.
Instaliacija „Ateik į laikraštį“ – tai kambarys, dekoruotas įvairiais vokiškais laikraščiais dengtomis formomis ar tiesiog iš laikraščių sulipdytais objektais. Pasak jos, vieniems atrodo, kad tai debesys, kitiems – kad uolos.
„Kai pradėjau lipdyti ant lubų, galvojau, kad tai bus debesys, bet, matyt, kadaise atspausdinti žodžiai apsunkino debesis ir jie tapo uolomis,“ – juokauja menininkė. Pasak jos, „Ateik į laikraštį“ yra ne vien meno kūrinys, bet gyva, vartojimui skirta instaliacija, kviečianti lankytojus užsibūti, net nugrimzti į meditaciją. Laikraščiais išklotos grindys, jais „apvilkti“ krėslai ir net jos darbastalis.
„Noriu, kad žmonės užėję tiesiog atsisėstų, pabūtų, pasikalbėtų, pajustų tą laikraštinę atmosferą. Manau, kad tie seni laikraščiai turi sukelti žmonėms įvairiausių netikėtų minčių“, – sako autorė. Netgi moksleivių grupės atėjusios nuščiūva. O kai kurie lankytojai, priešingai, pradeda labai daug kalbėti. Pasak jos, tai tarsi galimybė apsikeisti įvairių formų, įvairaus senumo žodžiais.
Mes nusimauname batus, įžengiame „į laikraštį“, uodžiame popieriaus kvapą - ji atneša stalą, įpila kavos, atpjauna pyrago. Uždaro duris, kad niekas neblaškytų ir mes įsitaisome laikraštiniuose krėsluose.
Stebiu skirtingas formas aplink mane ir matau, kaip keičiasi nuotaikos, kaip tyla balso tembras. Lyg užėjus į meditacijų kambarį. Aplinkui tiek daug žodžių, kadaise pasakytų, kadaise išspausdintų ir jau senų seniausiai perskaitytų ir niekam nebereikalingų, kad atrodo net nebereikia kalbėtis, atrodo, kad nieko naujo nebegali pasakyti.
Almyra sako norėjusi pavaizduoti tą informacijos srautą, su kuriuo mes susiduriame kasdien ir bandome jį suvokti. Pasak jos, tai padaryti gali tik atsipalaidavęs, tik leidžiant tiems žodžiams pro tave praslysti ir nesistengiant jų visų sugerti.
Ji pasakoja, kad laikraščiai, kaip medžiaga kūrybai, ją jau senai domino. O viskas prasidėjo nuo siūlų kamuoliukų – ji prisiminė kaip kas kartą, išvyniojus senų siūlų kamuoliuką, rasdavo suglamžyto seno laikraščio skiautę. Išlanksčiusi visuomet apžiūrėdavo tą laikraščio atplaišą, ir kildavo visokių minčių – lyg radus savo praeito gyvenimo branduolį. Pasitikrindavo, ar ta informacija aktuali šiandien ir susimąstydavo kiek joje mūsų pačių praeities.
Pasak jos, pats žodis yra materija. Nesvarbu, ar ištartas, ar kadaise išspausdintas, jis turi formą. O ji instaliacijoje žodžiams suteikianti kitą, naują formą, tuo lyg ir parodydama, kad ta informacija, kuria mes esame apgaubiami kasdien, labai greitai pasensta ir kinta. Ir tada gali pradėti žiūrėti į žodžius ne vien kaip į informacijos perdavimo instrumentą, bet kaip į materialų objektą.
Kitas jos darbų ciklas iš laikraščių vadinasi „Atgimimas“. Jam ji pasitelkė pačios iš laikraščių susuktas virveles, kurios visiškai nesiskiria nuo grubiai suvytų siūlų. Pasak menininkės, kiekvienas laikraštis turi savo spalvinę gamą, savo nuotaiką, paveikslų iš laikraščių neįmanoma suprasti net ir priėjus visai arti. Almyros teigimu, „Atgimimas“ reiškia, kad laikraščiui gali suteikti visai naują kvėpavimą, o žodžiams – naują formą, artimą jos mėgstamai tekstilei. Jie, nors ir nebekalba, atgyja kitu pavidalu.
A.Weigel baigė Vilniaus dailės akademiją bei Kauno dailės institutą, kuria eksperimentinės tekstilės srityje. Ji yra daugybės parodų Vokietijoje, Čekijoje, Rusijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir Lietuvoje dalyvė ir kuratorė.
Įdomūs yra jos tarpdisciplininio meno projektai su modernaus šokio kolektyvu „Aura“. Paskutinį šių metų birželio savaitgalį ji vėl rengs „Aura“ šokėjus ir kurs instaliacijas Berlyne vykstančiame meno festivalyje „24 Noikiolno valandos“ (24 Stunden Neuköln).
