Ketvirtadienį viena pirmųjų privačių Lietuvos galerijų, Vilniaus mokytojų namuose įsikūrę „Vartai“, paminėjo solidžią 25 metų sukaktį. Iškilmės prasidėjo Šv.Kotrynos bažnyčioje, o vėliau „Vartų“ salėse atidaryta galerijos menininkų paroda „Žilvitis“.
Tarp jos autorių – tokie žinomi kūrėjai kaip vilnietis Deimantas Narkevičius ar niujorkietis Žilvinas Kempinas, nuolat užimantys aukštas vietas garsiausių pasaulio dailininkų reitinguose.
Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbai į parodą atgabenti iš jų dirbtuvės Paryžiuje, o Igno Krungelevičiaus – iš Norvegijos.
– Intriguojantys šiuolaikinio meno kūriniai pastarąjį dešimtmetį tapo vizitine „Vartų“ kortele. Turbūt sunku net prisiminti, kaip atrodė šios erdvės prieš ketvirtį amžiaus, kai čia karaliavo didžiuliai tapybos darbai? – paklausiau N.Rutkienės, kurios veikla šventinį vakarą įvertinta Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
– Nors tiek daug metų praėjo, aš tą mūsų pradžią puikiai atsimenu, net galiu pasakyti, kur koks darbas kabėjo.
Viename salės gale – išeivijos atstovo Kazimiero Žoromskio paveikslas, o kitame – tuomet dar jauno tapytojo Arūno Rutkaus darbas. Toliau – žinomų tapytojų Dalios Kasčiūnaitės, Jūratės Mykolaitytės, Raimundo Sližio ir Algio Griškevičiaus darbai.
Dar buvo didžiuliai keramiko Tomo Daunoros kūriniai, kamerinės Aliaus Berdiankovo skulptūros. Ir daugybė įdomios grafikos – Jūratės Stauskaitės, Irenos Daukšaitės-Guobienės, Elvyros Kriaučiūnaitės, Rimvydo Kepežinsko.
Parodą atidarėme vasario 17 dieną, o Vasario 16-osios proga istorikas ir signataras Gediminas Ilgūnas mane pakvietė į šventinį renginį Seime.
Išėjau iš galerijos, kai ten buvo pats eksponavimo įkarštis. Dauguma rūkė, tad salės buvo pilnos dūmų – nors kirvį kabink. Daugybė žmonių, daugybė paveikslų.
Su dideliu dėkingumu prisimenu ir tapytoją Klaudijų Petrulį, kuris visuomet padėdavo suvaldyti tą parodų rengimo chaosą. Iki šiol mes guodžiamės šmaikščiomis jo frazėmis. Pavyzdžiui, tokia: „Už kiekvieną gerą darbą būtinai būsi nubaustas.“
– Ar nepasiilgstate to spalvų ir formų šėlsmo? Juk šiuolaikinis menas dažnai daug daugiau peno duoda protui, o ne akims.
– Iš tiesų, norėdamas suprasti daugelį šiuolaikinio meno kūrinių privalai perskaityti visą lapą teksto ir dar bent šiek tiek išmanyti meno istoriją. O tai nėra lengviausias dalykas žiūrovams.
Tačiau būtent šie kūriniai tiksliausiai atspindi tą pasaulį, kuriame gyvename, todėl ir domina publiką, kolekcininkus. Nors nelengva nuspėti, ar daug tarp jų tokių, apie kuriuos kalbėsime ir po daugelio metų.
– Žiūrovams dažnai sunku suprasti, kad vertingi mūsų vyresniosios kartos tapytojų kūriniai meno rinkos požiūriu – jau praeitis, muziejinės vertybės.
– Taip. Bet galerininkas tai privalo žinoti. Jis turi jausti, kokie dalykai šiuo metu populiarūs, kad galėtų parduoti meno kūrinius už Lietuvos ribų.
Juk tik tuomet, kai mano dukra Laura perprato tarptautinės meno scenos subtilybes, mes sugebėjome patekti į solidžias meno muges ir parduoti ten savo menininkų kūrinius.
– Šiandien jūsų dukterys Laura ir Agnė aktyviai dalyvauja galerijos veikloje, yra jūsų partnerės. Ar nesigailite įtraukusi vaikus į meno pasaulį?
– Jaučiu ir pasididžiavimą, ir didelę kaltę, kad jos yra čia. Dažnai pagalvoju, kad kitoje sferoje būtų daug lengviau. Ten, kur darbas būtų ne vien hobis, bet ir normalus pragyvenimo šaltinis.
Dukros į galeriją iš pradžių atėjo tiesiog norėdamos mane palaikyti, padėti. Tačiau dabar galiu drąsiai pasakyti, kad didžiuojuosi savo partnerėmis. Ir net mokausi iš jų to vidinio svetingumo, kurį jos išsaugojo šiame nuolat kažkur skubančiame pasaulyje.
„Vartuose“ visi laukiami. Matyt, todėl žmonės dažnai pasako, kad jiems smagu pas mus užsukti, pabūti.
– Vyrauja nuomonė, kad dirbti su šeimos nariais – dar sudėtingiau nei su menininkais. Ar tai tiesa?
– Visko pasitaiko. Dažnai po darbo stengiuosi net neužeiti pas Agnę, kuri gyvena visai šalia, kad abi turėtume daugiau asmeninės erdvės.
Nemalonias naujienas tiek namuose, tiek ir galerijoje dažniausiai sužinau paskutinė, nes joms norisi mane apsaugoti.
O Lauros vyras tik su šypsena užsimena, kad žmonos hobis labai brangiai kainuoja.
Man pasisekė, jog abiejų dukterų šeimos darnios, o jų vyrai leidžia savo žmonoms užsiimti tokia veikla.
Beje, dešimtmetė anūkė Paulina tiesiai šviesiai sako, kad užaugusi bus galerininkė. (Juokiasi.) O anūkus labiau domina rimtesni dalykai – biochemija, veterinarija. Bendra jų visų aistra – muzika.
Jei kalbame apie menininkus, galiu pasakyti, kad turėjo praeiti nemažai laiko, kol supratau, kad kūrybingas menininkas tiesiog negali dirbti galerijoje. Ir ne tik todėl, kad kūrėjai nemėgsta konkurentų. Juos tiesiog nukankina galerijos darbo rutina.
– Esate sakiusi, kad iš pradžių svajojote įkurti meno saloną, o ne dailės galeriją. Ar ta svajonė išsipildė? Juk „Vartuose“ galima sutikti ir muzikos, ir kino, ir teatro pasaulio žmones.
– Taip, svajojau apie menininkų saloną, kuriame šalia paveikslų skambėtų muzika, poezija, vyktų vaidinimai. Kai aš prasitariau apie tai Mokytojų namų vadovams Duanui Timukui ir Zitai Žepnickienei, jie pasiūlė patalpas trečiajame savo pastato aukšte.
Brangiausi mano prisiminimai – iš tų laikų, kai „Vartuose“ nuolat skambėjo muzika. Juk galerijoje virte virė ne tik parodinis, bet ir socialinis, politinis, muzikinis gyvenimas.
Kai prisimenu pirmąjį „Vartų“ galerijos galerijos gyvavimo penkmetį, tai galiu nuoširdžiai pasakyti, kad kažin ar tuo metu Lietuvoje galima buvo rasti vietą, kurioje vyktų intensyvesnis kultūrinis gyvenimas nei čia.
„Vartuose“ koncertavo Petras Geniušas, Aldona Dvarionaitė, Raimundas Katilius, Mūza Rubackytė, Aleksandra Žvirblytė, Vilniaus ir Čiurlionio kvartetai.
A.Dvarionaitė vieno mūsų galerijos gimtadienio proga yra parašiusi, kad jos didžiausias noras – kad „Vartai“ taptų vieta, kurioje susitinka įvairūs menai.
Aš ir dabar išeidama iš galerijos vakare dažnai pagalvoju, kad ji neturėtų likti tuščia. Turiu įvairių sumanymų, tik kol kas tam dar trūksta žmonių ir lėšų.
– Ar smarkiai pasikeitė pirkėjai, kurie įsigydavo meno kūrinius „Vartuose“ prieš kelis dešimtmečius ir dabar?
– Pirmaisiais galerijos gyvavimo metais turbūt nebūdavo dienos, kad ko nors neparduotume. Tiesa, tada „Vartuose“ būdavo ir keramikos, ir grafikos, ir mažosios plastikos.
Bet tapyba irgi kainuodavo nedaug.
Pirkdavo ir lietuviai, ir turistai. Atsimenu, kartą iš JAV atvažiavusi moksleivių ekskursija prisipirko gausybę įvairiausių darbų – kaip suvenyrų.
O tarp solidžiausių pirkėjų buvo įvairių šalių ambasadoriai.
Daugelis ambasadų tuomet dar neturėjo nuolatinės būstinės Vilniuje. Todėl mūsų galerijoje vykdavo ir įvairiausi diplomatų priėmimai bei šventės.
Pirmieji JAV, Prancūzijos, Latvijos, Turkijos, Danijos ar Švedijos ambasadoriai Lietuvoje buvo išskirtinės asmenybės.
Kai vartau to meto nuotraukas, net sunku patikėti, kad nuolat bendraudavau su tokiais puikiais žmonėmis.
Geri ryšiai su ambasadomis išliko iki šiol. Bet gerokai pabrangusius meno kūrinius dabar daug dažniau perka kolekcininkai – ir savi, ir iš kitų šalių.
„Vartų“ dėka lietuviškos kolekcijos pasipildo ir užsienio meno žvaigždžių kūriniais. Pavyzdžiui, ironiškais vieno garsiausių Austrijos menininkų Erwino Wurmo darbais.
Dalyvaudami meno mugėse sudominame ir solidžių muziejų kuratorius. Iš įvairių valstybių mes vis dažniau sulaukiame jų prašymų parduoti ar paskolinti mūsų menininkų darbų parodoms.
Tai liudija, kad „Vartai“ per tą laiką tapo solidžiu tarptautinės meno scenos dalyviu.
Pavadinimą paskolino galerijos sofa
1991 m. įkurta „Vartų“ galerija šiandien yra įtakingiausia ir aktyviausia privati Lietuvos galerija. Ji jau ne pirmus metus patenka į svarbiausių pasaulio muziejų ir galerijų sąrašus.
„Vartai“ pristato šalies kūrėjus didžiosiose meno mugėse, o Vilniaus publiką lepina aktualiais Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniais.
25-mečio proga galerijoje surengtoje grupinėje parodoje „Žilvitis“ galima pamatyti aktyviai su galerija bendradarbiaujančių menininkų darbus. Tai Nacionalinės premijos laureatai Ž.Kempinas ir D.Narkevičius, taip pat S. ir P.Stanikai, J.Urbonas, A.Zakarauskas, J.Barilaitė, L.Garbštienė, U.Gelguda, R.Narkus, L.Jusionis, R.Merkeliopaitė, V.Viržbickas.
Romantišką „Žilvičio“ vardą parodai paskolino nuo pat „Vartų“ veiklos pradžios galerijoje stovinti sofa. Galerijos svetingumą simbolizuojančio baldo pavadinimas virto prasminga metafora.
Paroda atskleidžia Lietuvos šiuolaikinio meno įvairovę: nuo minimalistinių objektų, keičiančių žiūrovų vietos, laiko ir judėjimo suvokimą, iki vizualiai iškalbingų, erotiškų tapybos drobių, egzistencinių patirčių.
Menotyrininkės D.Gambickaitės ir menininko A.Anskaičio instaliacijos visus kūrinius sujungia liudininkų pasakojimais apie nuolat besikeičiančią galeriją kaip įvairių idėjų susitikimo vietą.
