Ketvirtadienį į sostinės Mokytojų namuose įsikūrusią mokyklą ir dvi čia
pat esančias vaikų meno galerijas – „Koridorių“ bei „Vėją“ – rinkosi
šios mokyklos auklėtiniai, dėstytojai ir rėmėjai. Kultūros ministerijos
atstovė J.Stauskaitei (68 m.) įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir
tikėk“.
Solidų jubiliejų mokykla paminėjo net dviejų parodų atidarymais.
Vienoje jų – šmaikščiai papasakota mokyklos istorija, o kitoje –
pirmųjų mokyklos auklėtinių kūryba. Ne vien dailės kūriniai, bet ir
socialiniai projektai. Šios parodos – provokuojančių ekspozicijų ciklo
pradžia.
Apie pomėgį provokuoti, išjudinti žmones ir apie svarbiausią šios
mokyklos nuostatą – ugdyti ne tik menininkus, bet ir kūrybingus
Lietuvos piliečius – kalbėjomės su jos įkūrėja dailininke
J.Stauskaite.
- Pirmosios pamokos jūsų mokykoje vyko labai neramiu laiku – tarp sausio 13-osios ir kovo 11-osios. Ar tai atsitiktinumas?
– Tikrai ne. Buvo toks laikas, kai visi jautėme, kad turime ko nors
imtis. Nesinorėjo likti nuošalyje. Pasaulis keitėsi mūsų akyse ir
labai norėjosi prisidėti prie tos kaitos.
Gal todėl ir ši jubiliejinė absolventų paroda „Veikiantys“ – ne tik
meninės kūrybos, bet daugiau socialinės jų veiklos pristatymas. Jie
irgi užsimoję ką nors pakeisti, ką nors nuveikti ne vien sau.
Ją surengė pirmieji, aktyviausi mano mokiniai, tarp kurių
žinomi vardai – keramikas Rokas Dovidėnas, dizaineris Juozas Brunza,
menotyrininkės Ūla Tornau ir Malvina Jelinskaitė. Kūrybinį projektą
pristato ir žinomas TV laidų prodiuseris Laurynas Šeškus.
Parodos kuratorė Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros vedėja
Marija Marcelionytė-Paliukė, surinkusi 11 absolventų, atskleidžia
pagrindinę mokyklos idėją – rūpintis ne tik savimi.
- Kiek buvo pirmųjų jūsų mokinių? Kelios dešimtys?
– Apie priėmimą paskelbėme kultūros savaitraščiuose „Literatūra ir
menas“ bei „Šiaurės Atėnai“ ir labai tikėjomės, kad ateis kiek daugiau
nei dešimt žmonių.
Tačiau pačią pirmą dieną jų susirinko per šimtą. Atvažiavo ir iš Kauno,
Panevėžio. Paskui visus metus taip ir važinėjo. Daugiausia jaunimas --
vyresnių klasių moksleiviai, studentai.
Tik gerokai vėliau Vega Vaičiūnaitė parengė programą pradinukams. O
dabar vaikų pas mus daugiausia. Jaunuoliai užsuka tik turėdami
konkretų tikslą – išmokti piešti tatuiruotes, komiksus ar pasiruošti
stoti į Dailės akademiją.
- Vis dažniau kalbama, kad nuolatinis paauglių spoksojimas į kompiuterių ir telefonų ekranus užmuša jų vaizduotę ir kūrybingumą. Ar jūs tai pastebėjote?
– Žinoma. Anksčiau kompozicijos pamokos su paaugliais ir jaunuoliais
būdavo kūrybingiausios ir labiausiai jų mėgstamos, o dabar pradedama jų
vengti. Jei reikia kopijuoti ką nors iš natūros – lengviau, o kai
pasiūlai kūrybinę užduotį, sutrinka ir nežino, ką daryti. Kam kurti,
jei kompiuteris gali tai padaryti daug greičiau ir gražiau?
Aš visada sakydavau vaikams, kad visa žmogaus patirtis – tik lašelis,
palyginti su tuo vandenynu, kurį mes savyje atsinešame gimdami. Todėl
svarbiausia neiššvaistyti to turto, atrasti jį savyje, panaudoti.
Tačiau šiandien technologijos tai sunaikina dar vaikystėje, viską
nušluoja didžiulis informacijos srautas.
Tačiau yra ir kita tendencija. Vis daugiau tėvų stengiasi bent keletui
valandų atitraukti mažus vaikus nuo tų ekranų. Jie atveda juos pas mus.
- Nuo pat įkūrimo J.Stauskaitės mokykla garsėjo tuo, kad joje nėra jokių egzaminų ir pažymių. Daugelis dailininkų į tai žiūrėjo ypač neigiamai.
– Taip. Ir konfliktų per tą ketvirtį amžiaus daugiausia buvo būtent su
kolegomis, o ne su mokiniais ar jų tėvais. Aš nuo pat pradžių žinojau,
kad noriu ugdyti laisvus ir kūrybingus žmones, o ne ruošti menininkus.
Dirbti su gabiausiais gerokai paprasčiau, tačiau mūsų kelias daug
įdomesnis. Juk ir žinomų menininkų tarp mokyklos absolventų gana
daug. Tikrai daugiau nei šimtas mūsų mokinių jau yra baigę Vilniaus
dailės akademiją. Nemažai ten jau dėsto.
Man svarbiausia – padėti atsiskleisti asmenybei, leisti žmogui
išbandyti save, pajusti kūrybos malonumą. Kartais tėvai atveda vaikus,
kurie įsitikinę, kad nemėgsta piešti. Jie iš pradžių gali ir
nieko neveikti, pasižiūrėti, apsiprasti. Tačiau greitai laisvos
kūrybos atmosfera užburia. Jie net namo nebenori eiti! (Juokiasi.)
- Ar galima įtarti, kad stengiatės pasiūlyti vaikams tai, ko jums pačiai trūko mokykloje?
– Meno mokyklos aš nelankiau, tik paprastą. Žmonės dažnai mano, kad esu
poniutė iš Kauno, nors iš tiesų užaugau ne miesto centre, o Šančiuose –
darbininkų rajone. Mano tėvas buvo ištremtas į Sibirą kaip aktyvus
Šaulių sąjungos veikėjas, ir aš iki dešimties metų net nežinojau, kad
jis gyvas. Mama Kauno teatre vadovavo rūbų cechui, o naktimis dar
skalbdavo, kad galėtų išlaikyti keturis vaikus.
Mokykloje lankiau daugybę būrelių – chorą, šokius, raiškųjį skaitymą,
dailę. Tiesa, dailės būrelis buvo ypač prastas, visą laiką
kopijuodavome paveikslus. Tačiau ir Dailės institute (dabar – Dailės
akademija) jaučiausi ne ką geriau. Tapytojai, tarp kurių buvo gerokai
daugiau vyrų, buvo laikomi tikrais kūrėjais, o grafikos besimokančios
moterys privalėjo laikytis tradicijų ir taisyklių.
- Tuomet feminizmas dar nebuvo populiarus?
– Ne. Vyrai būdavo autoritetai ir katedrų vedėjai, o jų sprendimai
meno klausimais – nediskutuotini. Jei esi moteris, tai tik sėdėk,
tylėk ir paišyk. Mane ta atmosfera tiesiog žlugdė.
Nenuostabu, kad baigus prireikė gero dešimtmečio, kad susivokčiau, kas
aš esu ir kaip norėčiau dirbti. Tik tuomet pradėjau nebijoti didelių
formatų, minimalistinės raiškos, atsitiktinumų.
O nepriklausomybės išvakarėse pajutau, kad atėjo laikas, kai galėsiu
daryti, ką tik noriu. Ir niekas man nepasakys: „Patylėk, neturi
teisės, taip nedaroma.“
- Dabar tarp jūsų mokyklos auklėtinių yra ir Dailės akademijos katedrų vadovų ir sėkmingai dirbančių verslo bei pramogų pasaulio žmonių. Akivaizdu, kad tokia meninio ugdymo sistema pasiteisino. Tačiau mūsų mokyklose ir gimnazijose dailės pamokos – vienos nuobodžiausių. Kaip manote, kodėl?
– Sunku pasakyti. Manau, kad mūsų metodika labiausiai pasiteisintų,
jei Švietimo ministerija ją rekomenduotų kaip pagrindinę dailės mokymo
metodiką bendrojo lavinimo mokykloms. Nes dabar vėl pradedamas suvokti
kūrybinio ugdymo vaidmuo, nustota idealizuoti žinių visuomenę.
Mūsų išleisti dailės vadovėliai buvo populiarūs mokyklose, tačiau
atsirado nusiskundimų, kad juose per daug laisvės. Ten nenurodyta, kiek
minučių reikia skirti vienam ar kitam užsiėmimui. Ar bijoma, kad
mokytojai turės per daug laisvės, per daug erdvės improvizacijoms?
Džiugina tai, kad mokytojai patys atvažiuoja pas mus ir perfotografuoja
tuos vadovėlius.
Jubiliejui – neįprastos parodos
J.Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla sostinės
Mokytojų namuose įsikūrė 1991 metų vasarį, iškart po sausio 13-osios
įvykių.
Tai novatoriška meninio ugdymo instituciją, kurioje savo kelią randa ne
tik būsimieji menininkai, bet ir kitų profesijų atstovai: medikai,
prodiuseriai, mokslininkai, mokytojai.
Solidaus jubiliejaus proga mokykla sumanė pasidalyti savo patirtimi ir
atsiverti naujoms idėjoms. Todėl šiemet publikai pristatomas neįprastų
parodų ciklas.
Vasario 11 dieną atidarytos dvi „Veikiančių“ ciklo parodos. Vilniaus
vaikų ir jaunimo meno galerijoje „Vėjas“ – mokyklos absolventų paroda,
kurioje mokyklą baigę menininkai rodo savo kūrybą ne meninėje, o
socialinėje erdvėje.
Antroji paroda – galerijoje „Koridorius“ surengta ekspozicija
„Meno[Mokyklos]istorija“, kurioje dailės mokyklos istorija pasakojama
pagal programą „Meno istorija gyvai“. Joje nuotraukos iš mokyklos
fotoarchyvo eksponuojamos kartu su mokinių kūriniais.
Kovo mėnesį suplanuota mokyklos mokytojų parodą „Aš toks pats, bet
kitas“, kurioje dabartiniai ir buvę mokyklos dėstytojai, žymūs Lietuvos
menininkai (R.Katiliūtė, A.Tornau, L.Liandsbergis, J.Stauskaitė,
D.Gentvainytė, G.Umbrasas ir kiti) pristatys slaptąją savo kūrybos pusę.
Balandį galerijoje „Vėjas“ įsikurs žaisminga paroda „Žmogus“, kurioje
savąjį žmogaus idealą pristatys maži ir dideli. Parodos dalyvių amžius
– nuo 3 metų.