Dadaizmas vadinamas didžiausia provokacija meno istorijoje. Nevengiama ir žodžių „revoliucija“, „maištas“, „chuliganizmas“. Tačiau visi pripažįsta, kad šis modernistų dailininkų ir literatų judėjimas smarkiai pakeitė meno sampratą. Todėl šiemet ne tik Šveicarijoje, bet ir Vokietijoje, JAV, kitose šalyse vyksta parodos, skirtos šiam judėjimui.
Vasario 16-ąją svarbiausioje Šveicarijos meno galerijoje, Ciuricho Meno namuose („Kunsthaus“), įvyks tai epochai skirtas kaukių balius.
Lietuvoje dadaizmas dažniausiai prisimenamas, kai kalbama apie jo įtaką siurrealizmui ir lietuvių itin mėgstamam ispanų dailininkui Salvadorui Dali. Prisimenamas ir tada, kai užsimenama apie daugelio mūsų tautiečių ne itin mėgstamą menininką Jurgį Mačiūną, „Fluxus“ judėjimo sumanytoją. J.Mačiūnas „Fluxus“ yra vadinęs ir naujuoju dadaizmu.
Tarpukario Lietuvoje dadaistų idėjų atgarsį būtų galima įžvelgti tik keturvėjininkų veikloje, nes iki Kauno atkeliaudavo daugelio to meto meno krypčių idėjų mišrainė.
Iš sovietmečiu kūrusių dailininkų tik tapytojas Valentinas Antanavičius yra atvirai prisipažinęs, kad jo menas – „siurrealizmo, dadaizmo ir poparto mišinys su lietuviško sentimentalumo prieskoniu“. Nors dadaizmo idėjų atspindžių galima įžvelgti daugelio kūrėjų darbuose. Juk nihilizmas – kaip tik tas jausmas, kuris apimdavo menininką fasadine kultūra besididžiuojančioje melo visuomenėje.
Prasidėjo naktiniame klube
1916 metų vasario 5 dieną Ciuriche buvo atidarytas naktinis klubas „Cabaret Voltaire“, kuriame ir buvo paskelbta apie naujo judėjimo įkūrimą. Iki šiol šis naktinis klubas – turistų ir menininkų mėgstama vieta.
Šio baro atidarymo vakarą rumunų kilmės prancūzų poetas ir eseistas Tristanas Tzara su vokiečių poetu Hugo Balliu ir dailininku, architektu, teoretiku Marceliu Janco pranešė, kad ruošiasi iš esmės pakeisti meno pasaulį.
Tą istorinį vakarą susirinkusieji galėjo išgirsti poetą H.Ballį, kuris vilkėdamas keistu kubistiniu kostiumu skaitė savo garsiąsias beprasmes eiles: „Jolifanto bambla o falli bambla...“
„Tai, ką mes vadiname Dada – juokdario žaidimas su niekučiu, kuriame slypi patys rimčiausi klausimai“, – teigė H.Ballis.
Pasaulis iš draiskanų
Dadaistų baras gyvavo vos kelis mėnesius. Greitai menininkų veikla persikėlė į įprastesnę erdvę. 1917 metais Ciuriche buvo įkurta dadaistų galerija. Ji labai greitai išpopuliarėjo.
Neutrali Šveicarija Pirmojo pasaulinio karo metais tapo tuo ramiu uostu, kuris traukė menininkus iš Kelno, Berlyno, Budapešto, Niujorko, Maskvos, Paryžiaus. Taip susiformavo tarptautinė menininkų bendruomenė, kurios nariai jautė, jog turi sukurti deramą atsaką I pasaulinio karo absurdui.
Dadaizmui buvo būdingas nihilistinis požiūris į tradicines visuomenės, kultūros ir meno vertybes. Jo atstovai neigė estetinės formos reikšmę, o savo kūrybą grindė atsitiktinumu, absurdu, anarchija, ironija.
Vienas šio judėjimo pradininkų, Ciuriche gyvenęs prancūzų skulptorius ir grafikas Jeanas (Hansas) Arpas koliažus kūrė pasikliaudamas atsitiktinumu.
Jis ant kartono lapo išberdavo spalvoto popieriaus keturkampius ir suklijuodavo juos taip, kaip jie buvo nukritę.
Dar lengviau taip buvo kurti poeziją. Pasak T.Tzaros, reikėjo tik išpjaustyti žodžius iš laikraščio, o paskui traukti juos iš maišelio ir dėlioti kaip eilėraštį.
Ciuriche – Lenino pėdsakai
Tiesa, į Ciurichą nuo karo suirutės bėgo ne tiktai menininkai, tarp kurių buvo ir „Uliso“ autorius Jamesas Joyce’as. Čia nuo karo slėpėsi ir visuomenės veikėjai, intelektualai, mokslininkai. Tarp jų – ir vokiečių fizikas Albertas Einsteinas, rusų revoliucionierius Vladimiras Leninas. Jis nuomojosi butą toje pačioje gatvėje, kurioje buvo įsikūręs „Cabaret Voltaire“.
Tiesa, būsimasis rusų revoliucijos vadas laikėsi atokiau nuo dadaistų akcijų, tačiau toks sutapimas vėliau įkvėpė ne vieną menininką – atsirado nemažai literatūros ir vaizduojamojo meno kūrinių, kuriuose revoliucionierius ironiškai vaizduojamas kaip dadaistas.
Pavadinimą išrinko peilis
Iki šiol nesutariama, kaip atsirado judėjimo pavadinimas „Dada“. Dažniausiai pasakojama, jog T.Tzara tiesiog bedė peiliu į prancūzų kalbos žodyną. Peilis įsmigo prie žodžio „dada“, kuris reiškia „vaikišką arkliuką“, tiksliau – lazdą su arklio galva.
Rumuniškai žodis „da“ reiškia „taip“. Toks dvigubas „taip“ irgi puikiai tiko naujajam judėjimui, kurio arsenale juodasis humoras – vienas galingiausių ginklų.
Pirmojo pasaulinio karo baisybių akivaizdoje, kai kasdien Vakarų fronte beprasmiškai žūdavo tūkstančiai jaunuolių, menininkai pajuto, kad kalbėti apie gėrį ir grožį, kurti harmoniją drobėse ir poezijos knygų puslapiuose – niekinga ir veidmainiška.
Taigi turėjo atsirasti ne menas, o antimenas, kuris suerzintų, supurtytų visuomenę.
Pavyzdžiui, vienas dadaizmo pradininkų, vokiečių dailininkas Maxas Ernstas, vadinęs save Dadamaxu, savo koliažus kūrė naudodamas pilotų ir bombų atvaizdus, kuriuos rasdavo iliustruotuose pranešimuose iš fronto.
Labai greitai iš Ciuricho po pasaulį pasklido dadaizmo virusas, kuris pasirodė esąs labai užkrečiamas. Ir nors „Dada“ gyvavo vos šešerius metus, dauguma garsiausių to meto vizualiojo meno ar poezijos kūrėjų buvo vienaip ar kitaip su juo susiję.
Vienas garsiausių dadaistų, vokiečių dailininkas ir eksperimentinių filmų kūrėjas Hansas Richteris yra pastebėjęs, kad dadaizmas – tai ne meno srovė. Tai pavojaus signalas, pranešantis apie tai, kad laikas pasipriešinti vertybių naikinimui, rutinai, spekuliacijoms. Tai aistringas kvietimas suvokti, kad meno pagrindas yra laisva kūryba.
Ne mažiau svarbus už laisvę dadaistams buvo meno ir tikrovės ryšys. Niujorke šias idėjas greitai pasigavo garsiojo „Fontano“ autorius Marcelis Duchamp’as ir jo bičiulis – avangardinės fotografijos tėvas Manas Rey.
M.Duchamp’as trynė ribas tarp meno ir gyvenimo parodose rodydamas paprasčiausią pisuarą su savo parašu (tą kartą jis pasinaudojo slapyvardžiu) ir pavadinimu – „Fontanas“. Kiek anksčiau, pritaisęs dviračio ratą prie taburetės, jis pristatė savo kūrinį kaip skulptūrą, o trumpam sugrįžęs iš Niujorko į Paryžių meno mėgėjų garbinamos“Monos Lizos“ reprodukcijai pridėjo ūsus.
Vieną garsiausių visų laikų amerikiečių fotografų M.Rey'ų dadaizmas sužavėjo laisvų asociacijų žaismu. Paradoksų pomėgis vėliau jį nuvedė link siurrealizmo. Žymiausi fotografo dadaistinio periodo darbai yra nuoga moters nugara, virtusi smuiku, arba lygintuvas, iš kurio plėšriai kyšo aštrios vinys.
Kaune – tik špygų rodymas?
Kaune „Keturių vėjų pranašas“, kurį iliustravo Adomas Galdikas, pasirodė 1922 metais, kurie laikomi dadaizmo judėjimo pabaiga.
Jaunimas su „Naujojo Meno vėliava“ laikinojoje sostinėje buvo sutiktas itin nepalankiai. Senosios kartos inteligentams tai buvo tik „špygų rodymas senajai dailei“, kuris „pritinka kaimo kiauliaganiams“, o ne tikriems menininkams. Galutinis naujo meno kritikų verdiktas, kuris Lietuvoje populiarus ir šiandien: nėra grožio, tai nėra ir meno.
Iš brandaus amžiaus autoritetų tik Juozas Tumas Vaižgantas tuo suabejojo. „O jeigu mūsų gyvenime visa sumišę, juokai ir ašaros, mėšlas ir kilnybė“, – svarstė jis. Tiesa, jis kalbėjo ne apie dailę, o apie literatūrą, bet dadaizmas – bendras dailininkų ir literatų sąjūdis.
Baublių kūrėjas D.Poška – irgi dadaistas?
Lietuvoje vienintelė oficiali dadaizmo šimtmečiui skirta paroda – karikatūristo K.K.Šiaulyčio sostinės Šlapelių namuose surengta ekspozicija „DADARATAI“ (DADA atvirukai, akvarelės, objektai).
Pats menininkas, sovietmečiu dirbęs satyrinio žurnalo „Šluota“ redakcijoje, dabar savo kūrybą aktyviai skleidžia feisbuke ir asmeniniame tinklaraštyje.
Dar jaunystėje susižavėjęs vokiečių dadaistu G.Groszu, pastaruoju metu jis vienu mėgstamiausių menininkų įvardija kitą šiam judėjimui priklausiusį vokietį – tapytoją, skulptorių, grafiką ir poetą M.Ernstą.
„Kuo ilgiau žvalgausi kūrybos lankose, ližėse, tuo daugiau matau dadaizmo krislų kolegų veikloje ir darbuose, – teigė K.K.Šiaulytis. – Bet, kiek užtrukęs kraštotyros senovėje, aptinku dada žaismės ir valiūkiško gilumo, paslėptos nuovokos, visa kur – nuo valstietiškos kulinarijos įmantrybių, sodrių posakių, priežodžių, pastebėjimų iki šventiškų išdaigų ar kalendorinėse apeigose. Kraštotyros muziejuose iki šiol kraiposi iš kreivamedžių atgaivintos lazdos, kėpso kokios akėčios – pritaikyta eglės virtuolės šaknis („ready-made“). Bet žymiausias ikidadaistas Lietuvoje – be abejo, D.Poška, surentęs savo Baublius.“
