Ketvirtadenį M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune atidaroma paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Kauno ir Vilniaus akcentai 1915–1917 m.“, kurios mecenatas – Hechštato (Vokietija) galerijos „Kunsthaus Desiree“ savininkas H.Portzas. Atidarymo išvakarėse į Lietuvą atvykęs svarbiausias C.Gurlitt kūrybos žinovas ir kolekcininkas pats pristatys didžiulio susidomėjimo sostinėje jau sulaukusią parodą Kauno publikai.
Apie C.Gurlitt likimą ir kūrybą kalbėjomės su parodos mecenatu H.Portzu kalbėjomės dar prieš parodos atidarymą Vilniuje.
– Kodėl nusprendėte net 16 dailininkės C.Gurlitt darbų padovanoti Lietuvai? Juk jų neturi net žymiausi Vokietijos muziejai?
– C.Gurlitt vardą išgirdau 2007–2008 metais, kai pradėjau domėtis XX a. pradžios Dresdeno dailininkais. Ji bendravo su žinomu ekspresionistu Conradu Felixmulleriu, nes jo mylimoji tapytoja Lotte Wahle buvo gera C.Gurlitt draugė. Šioje parodoje galite pamatyti C.Felixmullerio nupieštą jos portretą „Seselė Cornelia Gurlitt“.
Tačiau pirmuosius šios menininkės darbus suradau tik 2012 metais, kai įdėjau skelbimą į Frankfurto laikraštį. O paieškos Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos muziejuose buvo bevaisės, nors, pasak menotyrininko Paulio Fechterio, ji buvo genialiausia ir gabiausia iš jaunesniosios vokiečių ekspresionistų kartos.
Man jos kūryba padarė didžiulį įspūdį. Beje, į akis krito ir tai, kad ypač daug įdomių darbų sukurta Vilniuje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais ji dirbo medicinos seserimi. Tai dalis Vilniaus kultūrinės atminties, todėl norėjau ją sugrąžinti į šį miestą.
– Kas lėmė, kad pasirinkote būtent Žydų muziejaus Tolerancijos centrą?
– Šio muziejaus pavadinime esantis žodis „tolerancija“ puikiai atspindi Cornelios požiūrį į Vilniaus gyventojus, ypač žydus. Todėl Tolerancijos centras ir tapo pirmuoju muziejumi, kurio kolekcijoje bus galima rasti šios puikios menininkės darbų.
Dresdeno archyve aš aptikau C.Gurlitt šeimos dokumentų, tarp jų ir Cornelios laiškus. Laiškuose ji pabrėžia, kad Vilniuje atrado ryšį su žydų kultūra. Juk jos senelė iš tėvo pusės buvo žydė. Matyt, Šiaurės Jeruzale vadinamame mieste ji ieškojo ir savo šaknų, savo tapatybės. Dailininkė net yra užsiminusi, kad būtent Vilniuje ji jaučiasi kaip namie.
Po karo grįžusi į Vokietiją Berlyne ji jautėsi vieniša. Prisipažino, kad nori sugrįžti į Vilnių, bet negali. Ir nežinau, dėl kokių priežasčių.
Todėl norėjosi padėti jai sugrįžti bent savo kūryba, kurioje – karo metų Vilniaus peizažai ir žmonės. Ji tarsi nutiesė tiltą į šį miestą. Vilnius ir man tapo brangus.
– Sklido gandai, kad Cornelios motina po dukters savižudybės sudegino visus jos kūrinius, o giminaičiai nelaikė jos įdomia dailininke. Tačiau į Vilnių buvo atvykęs dailininkės brolio muzikologo Wilibaldo anūkas Christophas Gurlittas. Jis prisipažino, kad norėjo likti nežinomas, bet per parodos atidarymą labai susijaudino ir viešai padėkojo rengėjams už puikią ekspoziciją ir išsamų C.Gurlitt kūrybos pristatymą. Koks iš tiesų šeimos požiūris į jos kūrybą?
– Domėdamasis Cornelios istorija užmezgiau asmeninius ryšius su Gurlittų šeimos nariais. Man atrodo, kad jie patys nežinojo, kad yra išlikę tiek daug dailininkės darbų. Iš pradžių šeima tarsi buvo nuo jos atsiribojusi, bet, mano akimis, pastaruoju metu ta nuostata gerokai pasikeitė.
Kai pirmą kartą su jais susitikau, man buvo pasakyta, kad menininkės kūrybinis palikimas sudegintas. Vėliau iškilo versija, kad juos sudegino ne savižudybės šokiruota motina, o gaisras Dresdeno bombardavimo metu. Dabar jau aišku, kad daugelis C.Gurlitt darbų buvo saugomi Hildebrando kolekcijoje, kuri rinkta daugelį metų.
H.Gurlittas nacių laikais buvo vienas iš keturių įtakingiausių meno prekeivių. Du autoriai rašė knyga apie jį. Šioje knygoje labai atidžiai ištyrinėta H.Gurlitto, kaip meno prekeivio, veikla, netgi konkretūs jo sandoriai.
Ne tik Vilniaus, bet ir Kauno istorija
Kaip rašoma šią parodą inicijavusio Vilniaus Gaono žydų muziejaus pranešime, C.Gurlitt (1890–1919) litografijos ir piešiniai atskleidžia asmeninę Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių armijos ligoninėje, Vilniuje, medicinos seserimi tarnavusios dailininkės dramą. Parodos kuratorė – Žydų muziejaus Tolerancijos centro vadovė Ieva Šadzevičienė.
22 originalių C. Gurlitt darbų ekspoziciją M. Žilinsko dailės galerijoje papildo generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos fotografų užfiksuoti karo metų Lietuvos vaizdai, amžininkų mintys apie Vilnių.
Tačiau ekspozicijoje galima rasti ir Kauno istorijos fragmentų. Publika turės galimybę pamatyti kolekcininko H.Portzo visai neseniai Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui padovanotus Kaizerio armijoje tarnavusių vokiečių menininkų Magnuso Zellerio (1888–1972) ir Walterio Buhe (1882–1958) darbus. Jie Pirmojo pasaulinio karo metais sukurti Kaune ir Vilniuje.
Čia pat ir istorinės Kauno fotografijos bei originalūs šilko kaspinai „Vivat Kowno“ ir „Vivat Vilnius“, kurie buvo platinami 1915 m. rugpjūčio ir spalio mėnesiais, siekiant pažymėti vokiečių armijos pergales, perėmus didžiausių Lietuvos miestų kontrolę iš Rusijos imperijos.
Dar 1914 m. Vokietijoje sužibėjusi kaip talentinga ekspresionistė, C.Gurlitt tik atvykusi į karo ligoninę Vilniuje susipažino su savo gyvenimo meile – dailės kritiku ir spaustuvininku Pauliu Fechteriu. Nenuostabu, kad būtent Vilniuje dailininkė išgyveno savo talento žydėjimo laikotarpį.
„Jos anuomet sukurti piešiniai, litografijos ir paveikslai – išraiškingiausias tų metų menas, o tarp moterų dailininkių vargiai rastume jai lygių“, – 1949 m. dailėtyros knygoje prisimindamas neeilinę menininkę rašė P. Fechteris.
Kruopštų tyrimą atlikusio H.Portzo dėka C.Gurlitt akimis galime pamatyti ir Pirmojo pasaulinio karo Lietuvą, ir generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno vadovaujamą 10-tąją Kaizerio armiją, nuo 1915 m. pabaigos kontroliavusią Oberosto provinciją.
Parodą lydinčio katalogo straipsnyje „Širdies reikalai“ spausdinamos į lietuvių kalbą išverstos dailininkės laiškų ištraukos, amžininkų mintys ir istoriniai faktai, perkeliantys į tų laikų realybę. Šalia C.Gurlitt kūrinių rodomų skaitmeninių Kaizerio armijos ir Vilniaus fotografijų kopijų kolekciją Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui 2010 metais dovanojo generolo H. von Eichhorno provaikaitis Rolfas Dyckerhoffas iš Wiesbadeno (Vokietija).
2014 metų pabaigoje Berno muziejui (Šveicarija) paviešinus dailininkės sūnėno Corneliaus Gurlitto testamentu paliktą meno kūrinių sąrašą, paaiškėjo, kad jame yra net 138 dailininkės darbai, sukurti 1914–1919 metais. Mat Cornelios brolis, C.Gurlitto tėvas Hildebrandas Gurlittas, nepaisant savo iš dalies žydiškų šaknų buvo vienu iš keturių liūdnai pagarsėjusių nacių išgrobstyto meno kolekcininkų. Jis savo meno kūrinių rinkinį paliko sūnui, kuris jį ilgus metus saugojo savo bute Miunchene.
Paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Kauno ir Vilniaus akcentai 1915–1917 m.“ iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių bei privačių kolekcijų M.Žilinsko galerijoje Kaune veiks iki balandžio 10 dienos.
