Šiuolaikinio meno centre savaitgalį atidaryta paroda pavadinta paprastai – „Nauja tapyba iš Jungtinės Karalystės“. Tačiau šį kartą žodis „nauja“ nėra taip smarkiai susijęs su jaunosios menininkų kartos kūryba, kaip esame įpratę Lietuvoje.
Britų tarybos sudarytoje keliaujančioje grupinėje parodoje pristatomi nauji penkiolikos menininkų, įkūnijančių Jungtinės Karalystės šiuolaikinės tapybos energiją ir įvairovę, darbai. Jauniausiam šios parodos autoriui – 30, vyriausiam – 75 metai.
– Ar galima sakyti, kad šioje parodoje rodomi darbai atspindi kokią nors naują ir ryškią tendenciją Jungtinės Karalystės mene? – paklausiau 34 metų parodos kuratorės Linsey Young.
– Galima kalbėti apie mados pasaulio tendencijas, bet abejoju, ar šiuolaikiniame mene būtų įmanoma išskirti kokias nors ryškias sroves. Rinkausi tuos tapytojus, kuriuos būtų galima pavadinti anarchistais, nes jie tradicinę tapybos techniką naudoja konceptualiems darbams sukurti.
Parodos idėją pasiskolinau iš menininkų Lucy Mckenzie ir Alano Michaelo detektyvinių apsakymų knygos „Neteisėtas sambūris“ („Unlawful Assembly“, 2013 m.). Jos įvade kalbama apie kruopščiai sukonstruotą detektyvo siužetą, kuris priverčia skaitytoją suabejoti, kur yra tiesa, o kur – fikcija.
Pasak menininkų, kai kurie tapytojai labai panašiai manipuliuoja tapyba, jos istorija bei žiūrovų suvokimu. Tas autorių žvilgsnis į dailininką kaip į manipuliuotoją, kuris kuria grožį be grožio, man labai patiko.
– Kodėl jums prireikė sumažinti didžiąją Šiuolaikinio meno centro salę? Norėjote sukurti atmosferą, kuri būtų kiek nejauki tarsi kokiame detektyve, kai nežinai, ką išvysi už kampo?
– Pirmiausia norėjosi, kad darbai būtų arčiau žiūrovų. Kita vertus, paroda prasidėjo nuo detektyvų, todėl norėjosi sukurti tarsi sceną, dekoracijas, kuriose vyksta veiksmas, kaip kokiame Agathos Christie romane ar Larso von Triero filme „Dogvilis“.
Norėjau pabrėžti ryšius tarp šios parodos autorių, tarsi suburti juos į vieną gaują, tik šioje parodoje egzistuojantį sambūrį.
Mano manymu, tai gali padėti žiūrovams įžvelgti sąsajas tarp iš pirmo žvilgsnio visai skirtingų menininkų kūrinių.
– Kokios šios parodos autorių sąsajos su ilga ir turtinga britų tapybos tradicija? Juk Britų tarybos meno kolekcija formuojama kaip pasakojimas, kurio šaknys – šalies istorijoje.
– Taip, Britų tarybos kolekcijoje yra nemažai mūsų meno istorijai svarbių kūrinių. Šiuolaikiniai menininkai istorijos faktus ir senąsias tapybos technikas dažnai naudoja savo darbuose. Taigi britų tapybos istorija vis dar aktuali šių dienų kūrėjams, nors tai neturi nieko bendra su senųjų laikų ilgesiu.
Pavyzdžiui, šios parodos autorius Michaelas Fullertonas labai domisi preciziška tapyba garsėjusio Thomo Gainsborough’o (1727–1788) kūryba.
Tačiau Th.Gainsborough’as tapė XVIII a. politikos elito portretus, o M.Fullertono herojai – abejotinos reputacijos asmenys.
Šių dienų kūrėjas bando išsiaiškinti, kiek informacijos gali perteikti, kokio galingumo žinių srautą gali „transliuoti“ tradicinis portretas interneto amžiuje.
– Ar nemanote, kad lietuvių publiką gali šokiruoti keistai išpaišytas Anglijos karalienės atvaizdas?
– Man smalsu, kaip reaguos Vilniaus publika. Dawn Mellor – viena didžiausių manipuliuotojų šioje parodoje. Ji net savo biografiją yra perrašiusi daugybę kartų.
Čia rodomame karalienės portrete iš tiesų nutapyta ne tikroji karalienė, o aktorė, persirengusi karaliene. Mano manymu, tai labai būdinga britams – pasišaipyti iš autoritetų.
Tiesą sakant, aš net nemaniau, kad šį kūrinį galima traktuoti kaip nepagarbų, kol manęs to nepaklausė lietuvių žurnalistai.
Toks požiūris buvo gana netikėtas. Nes, mano manymu, paveikslas nutapytas ne tik su pagarba, bet net su tam tikra šiluma, kuri atskleidžia autorės požiūrį į karalienę.
– Kaip manote, kodėl skaitmeninių technologijų srautas su visomis neribotomis medijų galimybėmis nesunaikina tapybos?
– Gal dėl tų intymumo akimirkų, kurios atsiranda, kai tapytojas lieka vienas su savo paveikslu. Jis nėra toks matomas ir viešas asmuo kaip koks tinklaraštininkas ar videomenininkas. Ir jam nebūtina ką tik sukurtu darbu pasidalyti internete.
Tai tas meno materialumo žavesys, kuris visais laikais traukė ne tik dailininkus, bet ir žiūrovus. Juk daugumą tapybos darbų galima suvokti vos pamačius savo akimis.
Daugybės subtilių tapybos niuansų negali perduoti nei ekranas, nei reprodukcija.
Kai kurių darbų netgi nebuvo prasmės dėti į parodos katalogą. Juos būtina pamatyti čia, Šiuolaikinio meno centre.
