Už ištikimybę Vilniui apdovanotas A.Kunčius nustebino Šv.Kristoforo statulėles įteikusį merą Remigijų Šimašių, kai padėkos kalbą skyrė A.Gudaičio kolekcijos likimui.
Iškilus tapytojas apie du šimtus paveikslų paliko Lietuvai su viena sąlyga – kad jo kūriniams eksponuoti Vilniuje būtų perstatyta jo dirbtuvė.
Iki šiol galerijos prie Žemaitės paminklo statybos darbai nė nepradėti, nors sklypas, projektas seniai parengti. Paveikslai tebėra sukrauti dirbtuvėje.
Kalbėdamas apie A.Gudaičio palikimą, kurį Vilnius atstūmė, A.Kunčius užsiminė apie politinę valią. Valdžios keitėsi, o galerijos statybos darbai nejudėjo iš mirties taško. Į tai R.Šimašius neturėjo ką atsakyti.
Viską išvardijo testamente
Paskaitęs spaudoje apie giminaičių nesutarimus perimant Vinco Mykolaičio-Putino palikimą A.Gudaitis testamentą parašė dar 1985-aisiais.
Testamente jis įrašė: „Visus mano tapytus paveikslus, jų yra apie du šimtus, tarp jų keletas stambaus formato kompozicijų, taip pat apie du šimtus mano pieštų piešinių ir įvairių eskizų, kurie yra mano dirbtuvėje Vilniuje, Angariečio g-vė Nr.5 (dabar Kaštonų gatvė. – Red.), kieme, palieku Lietuvos TSR dailės muziejui ir įpareigoju jį perstatyti šią dirbtuvę, kad būtų galima joje eksponuoti mano darbus.“
A.Gudaitis mirė 1989 metų balandžio 20 dieną, testamento nuorašai buvo įteikti Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui ir Lietuvos dailininkų sąjungai.
Bankas pažadėjo pastatyti
Greitai paaiškėjo, kad muziejus nevykdys A.Gudaičio valios, todėl dirbtuvės priestato reikalų ėmėsi Dailininkų sąjunga ir vėliau prie jos prisidėjusi architektų bendrovė „Urbis“.
Galerijos projekto rengėjams teko įveikti daugybę kliūčių, nes dažnai besikeičianti sostinės valdžia reikalaudavo projektą persvarstyti.
Kai visi dokumentai buvo sutvarkyti, 1992-aisiais Vyriausybė skyrė 1300 kvadratinių metrų sklypą Žemaitės skvere galerijai statyti.
Architektai rado ir investuotoją – tuomet veikusį „Aurabanką“, kuris už dalį jam atiteksiančių patalpų įsipareigojo pastatyti galeriją.
Tačiau iškilo naujas sunkumas – paaiškėjo, kad sklypas A.Gudaičio galerijai skirtas jau neegzistuojančiai Kultūros ir švietimo ministerijai. Todėl sklypo paskyrą reikėjo perrašyti.
Kol buvo delsiama tai daryti, atsirado pretendentų į sklypą, skirtą A.Gudaičio galerijai.
Dirbtuvė – už savo lėšas
Bankrutavus „Aurabankui“, teisė statyti galeriją buvo parduota bendrovei „E.L.L. nekilnojamasis turtas“.
Šiuo metu A.Gudaičio paveikslai vis dar saugomi dirbtuvėje, nors Dailės muziejus atstovai juos ketino išsivežti į fondus.
Ši dirbtuvė yra šalia Žemaitės skvero. 1954-aisiais A.Gudaitis ją įrengė savo lėšomis pristatydamas antrąjį aukštą virš skalbyklos. Tačiau privatizuoti dirbtuvės taip ir nesuspėjo. Stogo konstrukcijose ir lubose dailininkas buvo įsirengęs langus.
Naujieji investuotojai būsimos galerijos reikmėms net nupirko vietoj skalbyklos po dirbtuve įrengtą butą.
Tačiau 2004-aisiais minint A.Gudaičio šimtmetį daugiau teigiamų poslinkių nebuvo.
Muziejus tik atsikalbinėjo
Lietuvos dailės muziejus pareiškė, kad dirbtuvėje saugoma dailininko kolekcija nežinoma, ji niekada nebuvo eksponuota.
Tai pribloškė A.Gudaičio testamento vykdytoją, jo dukterį Eglę Kunčiuvienę – juk iš A.Gudaičio dirbtuvėje saugomų kūrinių buvo surengtos net devynios personalinės parodos!
Be to, dailininko paveikslai buvo skolinami įvairioms grupinėms parodoms.
Nesuprantama, kodėl muziejus aiškina, kad kolekcija saugoma nešildomose patalpose. Dirbtuvėje įrengtas centrinis šildymas, A.Kunčiaus šeima daugybę metų moka už šilumą.
„Paveikslai saugomi tokiomis pat sąlygomis kaip ir šiame kambaryje“, – tikino A.Kunčius rodydamas į dailės kūriniais nukabinėtas buto sienas.
A.Gudaičio dirbtuvėje jis laikinai priglaudė ir savo fotografijų rinkinį.
Prieš keletą metų „E.L.L. nekilnojamasis turtas“ perdengė dirbtuvės stogą, veikia apsaugos sistema.
Projektas buvo apgalvotas
Anot A.Kunčiaus, nė vienas Lietuvos dailės muziejaus darbuotojas nebuvo užsukęs į A.Gudaičio dirbtuvę, nors ji yra pačiame miesto centre.
Muziejus neperėmė ne tik dailininko paveikslų, bet ir pačios dirbtuvės.
„Projektas buvo gerai apgalvotas – pastatas turėjo būti pastatytas pačiame skvero pakraštyje. Būtų likę vietos ir Žemaitės paminklui, ir skveras būtų buvęs išsaugotas. Deja, per tiek metų tolyn nepasistūmėta“, – atsiduso A.Kunčius.
Jis įsitikinęs – galerijoje šalia Žemaitės paminklo būtų galima eksponuoti ne tik A.Gudaičio paveikslus. Joje puikiausiai tiktų XX amžiaus antrosios pusės menininkų parodos.
Šiuo laikotarpiu kūrusiems dailininkams dabar skiriama per mažai dėmesio.
Tai valstybei nekainuotų nė cento, nes galeriją pastatytų privatus investuotojas. „Tai būtų puiki atsvara Gedimino prospekto komercijai“, – tvirtino fotomenininkas.
Menininkų balso neišgirdo
Tačiau netrukus A.Kunčius prisiminė neseniai į anapilį iškeliavusio Marcelijaus Martinaičio pasakojimą.
Kadaise, kai prasidėjo Valdovų rūmų atstatymo darbai, jais besirūpinančios komisijos nariu buvęs poetas išgirdo verslininkų pokalbį.
Jie nesivaržydami kalbėjo: „Žemaitės skvere nebus jokios galerijos, nesėdės ten jokia boba (rašytojos Žemaitės paminklas. – Red.), mes pasistatysime, ką norėsime.“
Sunerimę dėl A.Gudaičio palikimo, 125 kultūros veikėjai prieš trejus metus kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę.
„Atrodo baugiai neteisinga, jog didžiulis meno turtas savo valstybei paliktas kaip ištikimybės, meilės ženklas, o to nepaisoma. Visuomenę, meno kūrėjus tai demoralizuoja. Neturime to leisti“, – rašė Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris, Donatas Katkus, Juozas Domarkas ir daugybė kitų garsių kultūros žmonių.
Nors kreipimesi skambėjo bauginantys žodžiai, niekas nepasikeitė. Iš Prezidentūros menininkai užtarimo nesulaukė.
