Taip mano sostinės „Arkos“ galerijoje surengtos parodos „Lietuviškas noktiurnas“ kuratorė Alina Strelcova.
Savo nedidelėje poemoje „Lietuviškas noktiurnas“ J.Brodskis tarsi koks vaiduoklis naktį klajoja tamsiomis Vilniaus gatvelėmis žvelgdamas į šviečiančius langus ir ieškodamas savo bičiulio poeto Tomo Venclovos.
Nors rusų poeto seneliai buvo kilę iš Lietuvos – senelė iš Baisogalos, o senelis iš Rokiškio, jam pačiam Lietuva buvo svarbi ne dėl šaknų, o dėl čia sutiktų draugų.
Įgarsino praeities miestą
Parodoje skamba naktinio miesto garsai, o žiūrovai vaikštinėja pritemdytoje salėje, kurioje stovi keli nedideli nameliai. Taip „Lietuvišką noktiurną“ įgarsino ir siauras miesto gatveles į galeriją perkėlė garso ir videodarbų kūrėja Dina Karaman.
Lankytojai girdi Kazimiero bažnyčios ir Nikolajaus cerkvės varpų dialogą, vežimo ratų dardėjimą per grindinį, plunksnos girgždėjimą ir gaidžio riksmą. Visa tai aprašyta J.Brodskio eilėse, tačiau iš knygos puslapių išbyrėję garsai tampa dar keistesni ir baugesni.
„J.Brodskis atvažiuodavo į Lietuvą dėl draugų, kurie jį suprato. Juk pirmąkart jis čia pasirodė labai prastos būklės, po tremties, vaikščiodamas savižudybės ašmenimis. Ir tik radęs bendraminčių atsigavo, pajuto, kad Vilniuje gali laisviau kvėpuoti“, – pasakojo A.Strelcova.
Ji pati į Vilnių pirmą kartą pakliuvo prieš kelerius metus, lydėdama vyrą į mokslinę konferenciją. Žinomo Rusijos kultūros žurnalo „Iskusstvo“ (Menas) redaktoriaus pavaduotoją taip susižavėjo laisva ir kūrybinga sostinės atmosfera, kad panoro čia surengti kokį nors meninį projektą.
Nupiešė ir „Neringos“ stalą
„Lietuviškas noktiurnas“ užima vos vieną „Arkos“ galerijos salę, bet joje – šešių Rusijos menininkų darbai. Du iš jų gyvena Berlyne, viena – Sankt Peterburge, kiti – Maskvoje.
Užsukus į patį pirmą namelį galima pamatyti ir šios parodos kaltininko J.Brodskio atvaizdą. Jį sukūrė Rusijos iliustracijos meistras maskviškis dailininkas Igoris Oleinikovas. Jis pasakojo, kad yra iliustravęs nemažai J.Brodskio poezijos knygų vaikams, tačiau paprašytas sukurti iliustracijas lietuviškos tematikos jo eilėms, gerokai sutriko.
„Iliustracijai reikia siužeto, pasakojimo. O J.Brodskio lietuviškos eilės – vien jausmai ir užuominos. Todėl pasirinkau gabaliuką apie Liejyklos gatvę, kur poetas fantazuoja, kas būtų buvę, jei jis būtų gimęs Vilniuje prieš šimtą metų ir kartu su seneliu prekiavęs siuvamosiomis mašinomis“, – kalbėjo I.Oleinikovas.
Piešdamas ne tik rusų poeto, bet ir to meto lietuvių bohemos pamėgtos „Neringos“ kavinės staliuką menininkas įsivaizdavo standartizuotą sovietinį keturkampį. Jis ištraukė jį iš savo prisiminimų – nykus ir pilkas septintasis XX a. dešimtmetis Sovietų Sąjungoje jam asocijavosi su nesibaigiančiu vasario mėnesiu.
Tačiau tuo metu brolių Nasvyčių sukurtame legendinės kavinės interjere jau jokia smulkmena nepriminė sovietinių maitinimo įstaigų štampų, viskas alsavo laisve ir modernumu. Prieš parodos atidarymą nei kuratorė, nei dailininkai nebuvo užsukę į „Neringą“.
Rusiškas žvilgsnis į Lietuvą
Jei kas nors sudarinėtų įdomiausių šių metų Vilniaus parodų sąrašą, „Lietuviškas noktiurnas“ tikrai patektų tarp jų. Juk tai pasakojimas ne tik apie Nobelio premijos laureato Lietuvą, bet ir apie mūsų šalies įvaizdį, literatūros ir istorijos sukurtą šiuolaikinių Rusijos menininkų mintyse.
Joje ne tik Vilniaus senamiestis ar kitų miesto rajonų partitūros, pamatytos iš kosmoso „Google“ žemėlapiuose. Pagrindinės parodos temos, pasak kuratorės, – skrydis, polėkis ir namų paieška.
Joje galima pamatyti visą fotografijų seriją su savita Dariaus ir Girėno skrydžio interpretacija. Arba grafinę „Lietuviškojo noktiurno“ struktūrą – žmogaus kūno kontūrą – atkartojančią instaliaciją iš šeimyninių Berlyne namus radusių autorių nuotraukų.
Rusų menininkų akyse lietuvių lakūnai tampa dvyniais, o Vilniuje ir visoje Lietuvoje juntamos laisvės skonis – dar su kartoku sovietinės tipizacijos ir ideologinės prievartos prieskoniu.
Taigi, ši nedidelė paroda, – puiki proga pasižiūrėti, kaip šiandien mes atrodome iš šalies. Ir ne sovietinės egzotikos likučių besižvalgančių vakariečių turistų fotoaparatuose, o kaimynų iš Rytų, net ir šiandien ieškančių Vilniuje gaivesnio laisvės oro, akyse. O gal net ir širdyse, nes ekspozicija sukurta iš tiesų su meile, ne valdiškai.
