Jį Lenkijos kariuomenė pastatė savo teritorijoje, dešiniajame Neries krante, priešais Senąjį arsenalą, neapsikentusi „miesto tėvų“ begalinio trypčiojimo projektuojant didžiojo poeto paminklą. Tekste nebus kalbama apie meninį Pranašo vertinimą, jo visuomeninę recepciją ir ginčus. Šis pasakojimas skirtas tik minėtoms datoms ir su jomis susijusioms aplinkybėms, kurios vis dar kelia painiavą. Mat lieka neaiškūs paprasti, bet esminiai klausimai: kada Pranašas buvo pastatytas ir kada dingo?
Kaip ir galima tikėtis, atsakymai į šiuos klausimus taip pat paprasti ir tiesmuki, mat pateikiami tarpukario spaudoje, tačiau tyrimų akivaizdžiai trūksta. Be to, spauda pateikia ne tik tikslias atsakymams reikalingas datas, bet ir su jomis susijusias smulkmenas, paaiškinančias, o ir sugriaunančias ne vieną su Pranašo gyvenimu susijusį vilnietišką mitą ir netikslumą. Pastarieji kartojami tiek moksliniuose, tiek publicistiniuose tekstuose (1), o tai rodo gyvą susidomėjimą šia tema.
Tarpukariu iš ilgalaikės medžiagos paminklas Mickevičiui Vilniuje taip ir neiškilo. Dėl ilgai užsitęsusių visuomenės diskusijų apsiribota dviem maketais – mediniu Pronaszko Pranašo modeliu (aptariamu šiame tekste) ir Henryko Kunos Piligrimu, kurio natūralaus dydžio butaforija 1938–1939 m. keliavo šiandieniu Gedimino prospektu, idant būtų išrinkta geriausia vieta jo nuolatinei ekspozicijai. Planus sujaukė karas, ir tik kelis išbaigtus pastarojo paminklo akmeninius elementus šiandien galime rasti netoli Vilniaus Bernardinų bažnyčios.
Taigi pirmasis mitas, o tiksliau netikslumas, pasitaikantis tekstuose, – Pranašas yra ne paminklas, o paminklo maketas. Šis liapsusas, panašu, atsirado dar tarpukariu. Nors spauda Pranašą vadino maketu, Juliuszas Kłosas savo Vilniaus gide jam skirtą skyrelį pavadino „Mickevičiaus paminklas“ (lenk. „Pomnik Mickiewicza“). Ir nors tekste kalbama apie muliažą (2), modelio atidengimo iškilmėms skirtas straipsnis spaudoje užsiminė apie būtinai atsirasiančius nesusipratimus.
Antrasis netikslumas – Pranašo atsiradimo data ir aplinkybės. Čia reiktų paminėti dar Vlado Drėmos pateiktą versiją, kad „monumentas buvo pastatytas skubotai, poeto 130 metų gimimo sukakčiai paminėti“ (3). Šį netikslumą pakoregavo Ilona Mažeikienė (4), kuri, remdamasi spauda, teisingai pastebėjo, kad maketas iš tikrųjų buvo pastatytas 100-ųjų filomatų ir filaretų bylos (1824) metinių proga. Taigi 1924 metais. Galima paminėti ir 1924 m. gruodžio 24 d. pasirodžiusį Wileński przegląd artystyczny. Įvykio liudininkai iškilmes datavo 1925 m. (5) Lapsus clavis.
Tiksliai datai nustatyti svarbi maketo atidengimo diena. Šventė buvo suplanuota spalio 25 d. – Mickevičiaus tremties iš Lietuvos dieną. Tačiau planus pakoregavo tądien iš Vevės Šveicarijoje į Varšuvą grąžinami Henryko Sienkiewicziaus palaikai. Tad maketo atidengimas buvo perkeltas į 1924 m. spalio 31 d. (6) Šios datos pagrindimą papildė ir iškilmių pabaigoje planuotos rodyti Mickevičiaus Vėlinės.
Pagal programą, šventinės dienos išvakarėse, spalio 30 d., įvyko karinių ir visuomeninių orkestrų eitynės Vilniaus gatvėmis. Spalio 31 d., 11 val., šv. Mišias Katedroje aukojo vyskupas Władysławas Bandurskis. Po jų šventės dalyviai ėjo Tado Kosciuškos gatve per upę permesto pontoninio tilto link, kur kitame krante stovėjo audeklu uždengtas Pranašas. Vainikais nešini kariai išsirikiavo abipus gatvės, ja žengė miesto ir vaivadijos valdžia, dvasininkai. Netrukus atvyko ir pats maršalas Józefas Piłsudskis. Jis perkirpo pontoninį tiltą rišančią juostą ir tą pačią akimirką kitapus upės nuo dvylikos metrų stovylos nukrito uždanga (7). Iškilmes vainikavo karinis paradas.
Šeštą valandą vakaro maketas buvo iliuminuotas, uždegtos „dirbtinės ugnys“, įvyko dviejų orkestrų koncertas. Aštuntą valandą Liutnios teatre iškilmingai parodytos Mickevičiaus Vėlinės. Po spektaklio Lenkijos karininko namuose (Mickevičiaus g. 138) įvyko rautas su šokiais: „Įėjimo kaina – tik 3 zlotai. Šios lėšos bus skirtos monumentaliam A.Mickevičiaus paminklui“ (9).
Pranašas turėjęs paskatinti monumentalaus, tikro Mickevičiaus paminklo atsiradimą mieste (10). Karinį paminklo statybos komitetą (pagrindinio Mickevičiaus paminklo statybos komiteto karinį atitikmenį) su šiuo įvykiu telegramomis pasveikino Lvovo universitetas, Lenkijos Respublikos Švietimo ministerijos Kultūros ir meno departamentas bei Čekoslovakijos prezidentas Tomášas Garrigue’as Masarykas. Vienintelė bėda, tuometės spaudos teigimu, kad nei Masarykas, nei milijonai lenkų nežinojo, jog paminklas – butaforinis.
Tačiau esminė Pranašo istorijos problema – kada ir kaip jis dingo? Pagrindiniai mitai skelbia, kad „1931 m. Pranašą nuplukdė Didysis Neries potvynis“ ir „Pranašą nuplukdė 1938 m. Neries potvynis“. Abu jie kartais yra papildomi istorija apie perkūną, kurio trenktas Pranašas „išplaukė į Kauną“.
Tiesa ta, kad nepaisant pompastiško gimtadienio ir didelių vilčių, 1939 m. liepos 28 d. Pranašą, mieste nepalikusį nei bronzinio, nei akmeninio palikuonio, paprasčiausiai demontavo karinės inžinerijos dalinys. Šį sprendimą paskatino „apverktina“ stovylos būklė, kuri esą kėlė grėsmę aplinkiniams (1)1. Galima paminėti, kad būklę tikrai pablogino 1931 m. Didysis Neries potvynis, tačiau ne tiek, kad stovyla pasiduotų tėkmei.
1939 m., dieną iki maketo išmontavimo, Vilniuje praūžė stipri, gatves užliejusi audra, kurios metu žaibas kliudė pastatus ir žmones. Vienas išlydis įvyko prie Neries, netoli Pilies kalno, „lengvai kontūzijęs melžėją, darbininką ir vaikiną“ (12). Apie maketo demontavimą rašę žurnalistai specialiai pakalbino aplinkinius gyventojus dėl mieste pasklidusio gando, neva „Mickevičių“ taip pat kliudęs žaibas. Gandas teliko gandu, bet paaiškėjo, kad žurnalistinių ančių apie žaibo trenktą ar upės nuneštą Pranašą autoriai – to neslėpę tarpukario žurnalistai (13).
Nenorėčiau pasirodyti beširdžiu romantiškų Vilniaus istorinių mitų griovėju. Tad užbaigsiu vienu nutikimu iš Pranašo gyvenimo, kurio atomazga ne iki galo aiški.
1936 m. balandžio 1 d. Vilniaus spaudoje pasirodė pranešimas, kad nežinomi juokdariai „šią naktį“ surengė pokštą. Jie slapčia pernešė „jau žymų mūsų genialiojo poeto Adomo Mickevičiaus paminklą“ nuo Neries dešiniosios krantinės Pioromonte į Lukiškių aikštę ir pastatė jį priešais Apskrities teismo rūmus (14). Teigta, kad maketas užšalusia Nerimi pervežtas iki Jokūbo ligoninės, o nuo čia – gatve link šalia esančios Lukiškių aikštės. Kadangi ši miesto dalis mažai lankoma, niekas kelionės nepastebėjo. Pastatę Pranašą į naują vietą, pokštininkai užrašė: „Mes aplenkėme Kuną“, tokiu būdu pašiepdami miesto valdžios organizuoto konkurso poeto paminklui kurti nugalėtoją. Ir nors kitos dienos spaudoje šis pranešimas paneigtas nebuvo, klausimas, ar kas nors išdrįstų vogti tuzino metrų milžiną iš karinės teritorijos, lieka atviras.
* * *
1 Maketas nuplukdomas Neries potvynio 1931 m. (žr. Rasa Antanavičiūtė, „Įamžinimo ritualai“, in: 7 meno dienos, 2011-05-27, in: https://archyvas.7md.lt//lt/2011-05-27/daile_2/iamzinimo_ritualai.html), 1938 m. potvynio (žr. Bernardas Gailius, „Vilnius. Kodėl jis priklauso Lietuvai?“, in: www.15min.lt, 2015-09-01, in: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/bernardas-gailius-vilnius-kodel-jis-priklauso-lietuvai-500-450879) ir t. t.
2 Juliusz Kłos, Wilno: Przewodnik krajoznawczy, (Szkic monografji historyczno-architektonicznej), wydanie drugie, całkowicie przerobione i uzupełnione, Wilno: Wydawnictwo Oddziału Wileńskiego Polskiego Towarzystwa Krajoznawczego, 1929, p. 256.
3 Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1991, p. 412.
4 Ilona Mažeikienė, „Trys Adomo Mickevičiaus paminklo projektai tarpukario Vilniuje“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 29: Vilnius kaip dailės mokymo centras, sudarytojas Vidmantas Jankauskas, Vilnius, 2003, p. 111 (apie maketo gyvavimo pabaigą autorė kalba, tačiau tikslaus datavimo išvengia).
5 Wileński przegląd artystyczny, 1924-12-24, p. 1.
6 „Obchod uroczystośći mickiewiczowskich w Wilnie“, in: Polska Zbrojna, 1924-10-29, p. 4.
7 „Wojsko – Mickiewiczowi: Obchod wczorajszy“, in: Słowo, 1924-11-01, p. 4.
8 Pastatas neišliko, stovėjo šiandienio Centrinio knygyno vietoje, arčiau gatvės.
9 „Wojsko – Mickiewiczowi“, p. 4.
10 Ibid.
11 „Z nad Wilii znikl pomnik Mickiewicza“, in: Kurjer Wileński, 1939-07-29, p. 2.
12 „Wilno w strumieniach wody. Skutki wczorajszej nawalnicy. 5 osob porarzonych od piorunow“, in: Kurjer Wileński, 1939-07-28, p. 5.
13 „Mickiewicz Pronaszki juz nie straszy nad Wilją“, in: Słowo, 1939-07-29, p. 7; „Koniec Pronaszkowego Mickiewicza“, in: Słowo, 1939-07-29, p. 7. Būtina paminėti, kad liepos 29 d. Kurjer Wileński maketo demontavimą datuoja „vakar“, o Słowo – „užvakar“ diena. Tačiau dėl stiprios popietinės liepos 27 d. audros, kuri, spaudos teigimu, maketo nepalietė, apsistokime ties 28 d.
14 „Mickiewicz przed sądem“, in: Kurjer Wileński, 1936-04-01, p. 9.
