64 metų V.Urbanavičius – vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių, daug ginčų sukėlusios, vamzdžiu pravardžiuojamos ir šiuolaikinio Vilniaus simboliu tapusios „Krantinės arkos“ autorius.
Šiuolaikinės lietuvių skulptūros panoramoje jo kūriniai išsiskiria savitu minimalistinio mąstymo bei subtilaus formos jausmo lydiniu. Tarp naujausių kūrėjo darbų – paminklai kino kritikui Sauliui Macaičiui, fotografui Vitui Luckui bei netoli Utenos pastatyta skulptūra partizanui Antanui Kraujeliui.
Įsikūręs viename ramiausių ir gražiausių Vilniaus rajonų Jeruzalėje menininkas tarsi nemato jį supančios gamtos, sutelkęs visą dėmesį į ją pavergiančios ir naikinančios civilizacijos atributus. Jis prisipažino, kad mielai gyventų pačiame senamiesčio centre, tačiau ten nebūtų galimybės meistrauti didesnių objektų.
– Ar jau galvojote apie tai, kam išleisite Nacionalinės premijos pinigus? – paklausiau ką tik apie garbingą apdovanojimą išgirdusio V.Urbanavičiaus.
– Turiu šiokių tokių slaptų sumanymų, kurių niekada negalėjau iki galo įgyvendinti dėl pinigų stygiaus. Tai sakau, gal premija ir bus ta dovana, kurios dalį galėsiu tam panaudoti, ir pagaliau juos užbaigti.
Turiu minčių susijusių su akmeniu, tačiau dabar tokie dalykai neįmanomi be technologijų. O technologijos ir specialistai – brangiai kainuoja. Premijos pinigai padėtų tai įgyvendinti. Jei iš tiesų juos gausiu. (Juokiasi).
– Jau ne pirmą kartą buvote nominuotas šiam apdovanojimui. Fotomenininkas Antanas Sutkus yra sakęs, kad kiekvieną kartą, kai jį pristatydavo ir neskirdavo premijos, jausdavosi gerokai pažemintas. Ar jums būdavo pikta?
– Jokio pykčio tikrai nebuvo. Nes kiekvienais metais gerų kandidatų – daug. Kai praėjusią savaitę pamačiau nominuotų menininkų sąrašą, tai pamaniau, kad ramiai galiu pasitraukti į šalį. Konkurentai buvo tikrai labai stiprūs. Todėl buvau visai nusiraminęs.
– Kiek per pastaruosius porą metų teko matyti jūsų sukurtų darbų, tai nuo vamzdžių ir sijų perėjote prie apvalių konstrukcijų. O gal būta ir kitų, nepastebėtų kūrinių?
– Ne, visi tokie. Iš Šiuolaikinio meno centro prie Ruperto meno inkubatoriaus Valakampiuose nukeliavo trijų dalių instaliacija „Standartiniai rezervuarai“. Šią vasarą „Keturi skrituliai“ rodyti Sigitos Maslauskaitės kuruotoje parodoje Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje, o „Šulinį“ galima pamatyti Vilniaus Bernardinų bažnyčios palėpėje veikiančioje parodoje „Minimum“.
– Kodėl visur skrituliai?
– Aš ir pats stebiuosi, kas čia nutiko, kad viskas taip sukasi aplinkui? (Juokiasi). Tam didelę įtaką turi atsitiktinumas ir tie daiktai, kurie vienu ar kitu metu pakliūna pas mane. Tuos keturis skritulius gavau dovanų. O kai gauni kokią nors medžiagą, tai iš karto kyla mintis ją panaudoti.
– Gal jus traukia gelmės, šulinio įvaizdis?
– Gal. Kai ėmiau svarstyti, kas čia yra, tai pasižiūrėjau, kad esu ir anksčiau tokią formą naudojęs. Matyt praeina kiek laiko, ir tos nepabaigtos mintys, nerealizuotos idėjos iškyla į paviršių. Dovanota medžiaga tarsi inspiruoja sugrįžti ir tas idėjas įkūnyti. Tinkamas mastelis, įdomus pasiūlymas – paroda apleistoje bažnyčioje.
Arba „Šulinys“ Bernardinų bažnyčios pastogėje. Jau seniai turėjau jam tinkamą metalinį lanką. Būna taip, kad daiktai laukia savo eilės. Ir taip viskas susideda, kad visi jie gaunasi panašios formos.
– Tam, kad įkeltumėte cementinius „Standartinių rezervuarų“ ritinius į vidinį Šiuolaikinio meno centro kiemelį, prireikė ne tik krano, bet specialaus Vilniaus mero leidimo tam kranui darbuotis senamiesčio širdyje. O kokiu būdu siaurais ir stačiais Bernardinų bažnyčios bokšto laiptais užnešėte didžiulį metalinį lanką?
– Mano laimei, tas darbas labai paprastai išsiardo. Plastiką suvyniojau, o pats skritulys buvo sujungtas iš keturių atskirų dalių. Jis seniai gulėjo ir laukė savo laiko. Dažnai imi kokį tau pasiūlytą daiktą tik todėl, kad tikrai jauti, jog ateis jo laikas. Laiminga tokios istorijos pabaiga – kai atsiranda vieta, kur tą daiktą galima panaudoti.
– Kodėl sutinkate dalyvauti tokiose neįprastose vietose rengiamose parodose?
– Į kiekvieną pasiūlymą norisi atsiliepti. Mat tos erdvės, kurias man pasiūlo, tarsi ir surikiuoja visus tuos daiktus, kurie iki tol palaidi gulėjo ar stovėjo mano kieme.
– Ar labai sunku buvo ištverti tą puolimą, kuris prasidėjo po „Krantinės arkos“ pastatymo?
– Labai įdomu, kai tavo kūrinys staiga atsiduria visuomenės dėmesio centre. Tai buvo tarsi aplinkos pažinimas. Juk parodoje niekada tiek minčių neišgirstum, kiekvieno savo žiūrovo neiškamantinėtum. Visa ta diskusija man buvo labai naudinga.
– Bet iš pradžių turbūt buvo pikta ir skaudu, tik gerokai vėliau – įdomu?
– Žinoma, visaip pagalvoji. Bet iš tiesų pasaulis yra labai įvairus, todėl ir kitokių nuomonių negali paneigti. Jos turi teisę egzistuoti.
– Ar pajutote ne tik kartų, bet ir saldų šlovės skonį? Juk šiuo metu esate pats žinomiausias Lietuvos skulptorius.
– Čia jau gal per daug užlenkėte. Aštri kritika ir neigiami atsiliepimai neleidžia užliesti nosies ir pasimėgauti šlove. Tos nuomonės trukdė skrajoti padebesiuose, nuolat lenkė prie žemės. Manau, kad tai man irgi buvo naudinga.
– Sakėte, kad džiaugiatės, jog Nacionalinę premiją gavo ir jūsų mokytoja Birutė Žilytė. Ar daug turėjote tokių mokytojų, kuriuos prisimenate visą gyvenimą?
– B.Žilytė – tikrai tarp jų. Puikiai prisimenu kaip penktoje ar šeštoje klasėje ji man dėstė grafiką. Puiki mokytoja, davusi mums daug laisvės. Prisimenu ir tapytoją Vytautą Ciplijauską, ir skulptorių Vincą Ambraziūną.
– Ar nenorėjote tapti grafiku? Juk jūsų darbai labai dažnai primena piešinius, grafikos atspaudus erdvėje.
– Man patiko grafika. Juo labiau, kad B.Žilytė per pamokas leisdavo mums pafantazuoti. Gerai atsimenu net savo darbelius, kuriuos tuomet padariau. Net gaila, kad vėliau jie kažkur prapuolė. Santykiai su mokytoja buvo ypač geri.
Iš tų laikų atsimenu ir tapytoją Saulę Kisarauskienę. Labai energinga menininkė. Įspūdis neišblėsta iki šiol. Įdomu, kad meno mokyklos dėstytojai daug smarkiau įstrigo galvoje nei tie, pas kuriuos teko mokytis Dailės akademijoje. Matyt pačioje gyvenimo pradžioje labai svarbu sutikti laisvus ir kūrybingus žmones, kurie tampa tau ne tik mokytojais, bet ir draugais.
Negaliu nepaminėti dar ir tapytojo Lino Katino, kuris buvo mokęsis architektūros, todėl pratino mus prie erdvinio mąstymo. Jo uždaviniai būdavo gerokai neįprasti, ir mums su juo buvo labai linksma.
Kuria skulptūras ir altorius bažnyčioms
1951-aisiais tremtinių šeimoje Kvitoko gyvenvietėje, Rusijos Irkutsko srityje, gimęs V.Urbanavičius baigė skulptūrą Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Parodose jis dalyvauja nuo 1976 metų, o nuo 1983 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Skulptorius yra pelnęs ne vieną reikšmingą įvertinimą. Jo darbai pripažinti geriausiais ir Utenos J. Basanavičiaus gatvės skulptūros konkurse, ir Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, ir kituose konkursuose.
Menininkas yra sukūręs baldų ir altorių Vilniaus, Kauno, o taip pat Ukmergės, Anykščių ir kitų Lietuvos rajonų bažnyčioms, skulptūrų religinėmis temomis.
2004-aisiais aikštėje priešais Vilniaus geležinkelio stotį stovėjo jo skulptūra „Sąrama“, kuri vėliau buvo perkelta į Vasaknų dvaro parką Zarasų rajone.
V.Urbonavičius – daugelio skulptūrų, stovinčių viešose miesto erdvėse, autorius. Tarp jų – skulptūros Klaipėdos Martyno Mažvydo parke, skulptūra „Dvi dalys“ (2002) Busane (Pietų Korėjoje), „Vaivorykštė“ (2004) Utenoje ir „Kabantys akmenys“ (2006) Kauno „Skulptūrų zonoje“.
Nacionalinei premijai skulptorius pirmą kartą buvo nominuotas 2009-aisiais, po to, kai Neries krantinėje sostinėje buvo pastatyta jo „Krantinės arka“.
Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodį, tačiau premijas jiems prezidentė įteiks tik kitais metais – Vasario 16-osios proga. Svarbiausios Lietuvos meno premijos piniginė išraiška – 30,4 tūkst. eurų.
