Jokia naujiena, jog eiliniai dailės parodų lankytojai įvairių autorių
kūrybą dažniausiai vertina „patinka – nepatinka“.
Ievos paveikslus apžiūrinėjantys marijampoliečiai dažniausiai sakė:
„Įdomu“.
Daugelį nustebino ne tik jaunas brandžių darbų autorės amžius, bet ir
tai, jog Ieva nesimokė dailės.
„Būdama maža aš visiškai nemokėjau piešti. Niekas (ir aš pati) netikėjo,
jog kada nors pamėgsiu šią meno šaką.
Piešimo pagrindų išmokė ne dailės mokytoja, o žaidimų kambaryje sutikta
nepažįstama mergaitė. Tuo metu man buvo penkeri.
Jaunesnė lankiausi keliuose dailės būreliuose, tačiau tai truko neilgai.
Piešimas man nėra tik veikla, tai – įrankis, kuriuo galiu parodyti, kas
esu. Todėl negaliu piešti tai, kas liepiama. Tokiuose piešiniuose
nesimato jokio jausmo ar minties.
Savo paveiksluose bandau perteikti ne daiktą, o emociją, kurią
kiekvienas gali interpretuoti taip, kaip supranta. Tai yra viena iš
priežasčių, kodėl savo piešiniams neduodu vardų“, – pasakojo vilnietė
Ieva, kaip ji pati sako, pusę gyvenimo pragyvenusi Švedijoje ir Egipte.
Jaunoji menininkė prisipažino, jog tapo nedaug – tik tuomet, kai
aplanko įkvėpimas.
„Ievos darbai yra turiningi, su mintimi, atlikti profesionaliai.
Matosi, jog mergina gilinasi ir turi Dievo dovaną, nes, nežinodama, ką
daro, daro gerai. Ieva nėra lankiusi dailės mokyklos, todėl tai, ką ji
daro, yra didelis dalykas. Ji piešia tai, ką mąsto.
Rekomenduočiau neapleisti piešimo, kuo daugiau dirbti“, – teigė
Sankt-Peterburgo dailės akademijos auklėtinis, žinomas skulptorius
Kęstutis Balčiūnas, apžiūrėjęs pirmąją jaunosios menininkės darbų
parodą.
˙
