A.Kunčius – fotografas, turintis muziko ir dailininko sielą. Jį drąsiai galima pavadinti vienu mįslingiausių ir intelektualiausių lietuviškosios fotografijos mokyklos atstovų.
Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, surengtoje nacionalinės premijos laureato retrospektyvoje „Vaizdaraščiai“ galima ne tik pamatyti šio menininko kūrybos kelią, bet ir pajusti jo darbų ir esminių meninių sprendimų sąsajas su muzika, daile ir kinu.
Tai pirmoji vis dar kuriančio fotografo solo paroda didžiojoje Nacionalinės galerijos keičiamų parodų salėje. Ir joje – ne vien geriausi šio menininko darbai, bet ir fotoeskizai, eksperimentai ar į stalčių kurti darbai.
Šalia fotografijų yra ir keletas filmų. Tiesa, A.Kunčius juos vadina tiesiog vaizdo užrašais, kuriuos kurti jį užkrėtė dar sovietinėje Lietuvoje apsilankęs Jonas Mekas.
„Man tada J.Mekas yra pasakęs, kad turėčiau pasistengti ilgiau pagyventi. Tik tuomet pamatysiu, kaip įdomu bus susidėlioti viską, ką padariau, ir kitiems parodyti“, – šypsodamasis prisiminė 76-ąjį gimtadienį vasaros pabaigoje atšventęs retrospektyvos autorius.
Fotokelionė laiku
„Vaizdaraščių“ paroda kviečia į kelionę laiku. Tiesa, pasak jos kuratorės Ievos Mazūraitės-Novickienės, tam būtina įžengus į salę pasukti ne į kairę, o į dešinę.
Ten prasideda pokario kaimo šventadieniai, sovietinė Palanga su profsąjungų kelialapius gavusiais poilsiautojais ir po šv.Roko atlaidų prie jūros užklydusiais kostiumuotais kaimiečiais. Fotografijos prie jūros su Palangos tiltu ir spalvota kartonine undine.
Ilgos kelionės pabaigoje – milžiniško formato Vilniaus peizažai su Gedimino pilimi ir puikiai prie jos derančia „Krantinės arka“.
Kuratorė, stengdamasi akcentuoti svarbiausius fotomenininko kūrybos kaitos taškus, netrikdė laiko tėkmės, neformavo savojo pasakojimo, o leido žiūrovui iš lėto keliauti nuo pokario iki šių dienų. Juk nenumaldoma laiko tėkmė – vienas svarbiausių dalykų, skatinančių A.Kunčių vėl ir vėl spausti fotoaparato mygtuką.
Fototechnika – iš XX amžiaus
Tiesa, menininkas įsitikinęs, kad gaminti tūkstančius kadrų skaitmenine technika – ne jo kelias. Interneto amžiuje jis fotografuoja juostiniais aparatais, sukurtais antrajame ir trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais.
„Jų juosta turi tik aštuonis ar dvyliką kadrų. Man užtenka, nes taupau savo energiją. Kai reikia atidžiau rinktis, tai daugiau mąstau“, – dėstė A.Kunčius.
Jis pripažino, kad skaitmeninės technologijos suteikė fotografams daugybę galimybių, tačiau savo fotoužrašams sąmoningai renkasi juostą.
„Kaip pasakytų filosofas Arvydas Šliogeris, noriu turėti negatyvą, kurio gali net atsikąsti, ir žinoti, kad tai yra tikra medžiaga. Tai beveik amžina laikmena. Aš dar vaikas būdamas gerai užfiksavau ir išploviau juostas, tad nuo 1951 metų visi negatyvai yra išlikę“, – žvelgdamas į didžiulius fotožurnalistų objektyvus kalbėjo menininkas.
Ir tuojau pat pridūrė, kad jam, buvusiam muzikantui, kokybiškas instrumentas visuomet buvo labai svarbu. 1974 metais kolega Vitas Luckus jam nurodė vieną reklamos fotografą Taline. Šaltą žiemą nuvažiavęs pas jį A.Kunčius įsigijo pirmąjį fotoaparatą „Leica“. Jis jau turėjo gerą optiką, ankstesni aparatai buvo išklerę.
Menininkas, kuris nekuria
Pradėjęs nuo fotoreportažų, A.Kunčius vis labiau gilinosi į vaizdo konstrukcijas, kuriančias savus pasakojimus, o ne į objektyvo fiksuojamas šios dienos naujienas.
Paklaustas, ar režisuoja savo fotografijas, A.Kunčius tuojau pat atmetė tokius įtarimus: „Aš nieko negalvoju, kai fotografuoju. Viskas vyksta savaime, mes visi – fotografai, dailininkai, poetai, muzikai – esame tiesiog užkrėsti kažkokiu specifiniu virusu, todėl puikiai žinome, ką ir kada reikia daryti. Tikrai, aš nieko nerežisuoju. Tam yra režisieriai.“
Fotografas savęs nelaiko ne tik režisieriumi, bet ir apskritai kūrėju. Jo manymu, toks apibūdinimas tinka tik tam, kuris sukūrė visą mūsų pasaulį, o jis pats tik fiksuoja, užrašo tai, kas jau sukurta.
Pasak menininko, „gyvenime yra tiek medžiagos, kad tu judėdamas tik sukis ir matyk“.
„Jūs tai vadinate kadru, o aš matau akimirksnį, kuri man sukelia kažkokių minčių, aliuzijų. Aš to niekuomet neanalizuoju. Nenoriu apsimesti, kad to neišmanau. Ne. Tiesiog man to nebereikia. Įsivaizduokite, jau 50 metų šita keista infekcija mane nešioja po pasaulį“, – šypsodamasis kalbėjo A.Kunčius.
Tie, kuriuos sužavi ant neįprastai spalvingų sienų eksponuoti fotografo kūriniai, iš Nacionalinės galerijos neišeina tuščiomis rankomis. Išleistas įdomus parodos katalogas su parodos kuratorės ir apie fotografiją retai rašančios vienos iškiliausių Lietuvos meno istorikių Jolitos Mulevičiūtės tekstais.
Galerijos knygynas siūlo įsigyti ir kokybiškų A.Kunčiaus kūrinių reprodukcijų, kurias galima rasti čia parduodamame jo albume „Reminiscencijos“. Tai turbūt pats žinomiausias šio menininko fotografijų ciklas, sulaukęs ir tarptautinės šlovės. Ne vienas užsienio galerininkas ar kolekcininkas siūlė menininkui parduoti jiems visą ciklą, tačiau fotografas šiandien džiaugiasi „neišsipardavęs dėl skalsesnio duonos kąsnio“.
Pats mažiausias, tačiau irgi vertingas prisiminimas apie išskirtinę ekspoziciją, – vintažinis atvirlaiškis su A.Kunčiaus fotografija, kurio kaina tiesiog juokinga – vos trečdalis euro.
